Prieš 60 metų lapkričio 9-ąją Šateikių seniūnijos Narvaišių kaime vestuves atšoko Zofija ir Antanas Kukulskiai. Kaip jau supratote, pora šiemet atšventė deimantines vestuves. Anot pačių sukaktuvininkų, jie kukliai su artimaisiais pavakarieniavo. Lankantis Kukulskių namuose išgirsti Zofijos žodžiai: „Viskas, atrodo, buvo taip neseniai. Vos tik pradėjome eiti į šokius, gyventi, o ir nepajautėme, kaip gyvenimas prabėgo“, mums leido suprasti, kad jiedu sukūrė tikrai darnią šeimą. Juk metai lekia tik tada, kai rūpesčiai, širdgėla neslegia pečių.
Pažintis
Antanas – Narvaišių žemės vaikas: čia gimė, čia augo. „Aš – klajoklė. Gimiau Prystovuose Kretingos rajone, gyvenau Pakutuvėnuose. 1959 m. su tėvais nusipirkome Palūščiuose pusę namo ir parėjome gyventi“, – prisiminė Zofija.
Vienas kitam į akį krito kaime vykusiuose šokiuose. Kaip abu sakė, tai buvo geras susipažinimo būdas. „Dabar jaunimas susipažįsta per feisbuką. Ir kas iš to? Dveji metai ir nebėra šeimos“, – porino vyras. Tiesa, pasak Zofijos, susitikimas šokiuose nebuvo pirmasis. Jiedu lankė tą pačią mokyklą. „Čia jų žemė nueina prie Minijos. Yra toks didelis akmuo, o mes kitoje pusėje ganydavome karves, – pasakojo moteris. – Tad nebuvo taip, kad visai nepažinotume vienas kito.“
Domėjomės, kuo vienas kitą patraukė jaunystėje. Antanas kukliai tarstelėjo, jog turbūt vienas kitam buvo pažadėti. „O aš galėčiau sakyti: „Dėkoju tau, gyvenime, kad aš jį sutikau.“ Jis negėrė, nerūkė. Nereikėjo jaudintis, kad vakaras atėjo ir vyro dar nėra namuose. Pas mus tokių dalykų nebuvo. Vakaras atėjo, jis parėjo“, – atviresnė buvo Zofija.
Prisimindama jaunystę Zofija neslėpė, kad gyvenimas nebuvo lengvas. Ji buvo vyriausia septynių vaikų šeimoje, tad reikėjo padėti tėvams ne tik prie ūkio darbų, bet ir prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Antanas augo keturių vaikų šeimoje. Buvo vienintelis sūnus, tad ir jam teko ūkio darbų ragauti. Kaip pats sakė: „Nuo 17 metų „sėdėjau ant plūgo“, traktorininko padėjėju buvau. Apie atlyginimą niekas neklausė, kiek davė, tiek ir turėk. Dabar jaunimas nori visko šiandien, mums taip nebuvo. Jaunimas nesupranta mūsų gyvenimo.“
Vieneri namai – dvejos vestuvės
Susipažinusi pora draugavo porą metų, kol nusprendė kurti šeimą. „Kai pasakome, kad tiek metų jau kartu nugyvenome, visi mano, jog labai jauni susituokėme. Nebuvome tokie jauni. Man jau 21 metai buvo. Juk taip būdavo: aplink pradeda tuoktis, ir jei berniukas pasiūlo, kad tuokimės… O dar jo sesuo draugavo su berniuku“, – prisiminimais dalijosi narvaišiškė. Kaip jau supratote, vieną dieną tuose pačiuose namuose buvo atšoktos dvejos vestuvės.
„Iš sodybos su arkliais iki kelio nuvažiavome. Tėvas buvo nusamdęs „Pobedą“. Po visko parvežė mus iki kaimyno. Aplink visur šlapia, visur purvynai. Atvažiavo žmogus su arkliais parvežti nuo kelio. Pradėjo lyti, o aš ir su nuometu, ir su balta suknele buvau. Tėvas paėmė lietpaltį, apgaubė mus, kad nesulytume kaip vištos. O namuose jau buvo susirinkę kaimynai“, – svarbią dieną prisiminė moteris. Sutuoktinis pratęsė: „Kitą kartą vestuvės ne taip vyko, kaip dabar. Atėjo kaimynas, atsinešė kiaulės pusgalvį išsiviręs, kitas atsinešė kokį pyrago gabalą, sviesto, degtinės savo. Čia kurią dieną suskaičiavome, kad 35 žmonės dalyvavo ir besame gyvi septyni. Dar buvo trys „pacanėliai“, ir tie tebėra gyvi, o tų, kurie buvo apie dešimt metų vyresni, nebėra nė vieno.“
Tą pačią dieną Kukulskiai amžiną meilę Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje prisiekė prieš Dievą. Alfonsas prisiminė, kad juos sutuokė klebonas Bernardas Aleksiejūnas.
Sutuoktiniai apsigyveno su Antano tėvais. Yra toks posakis: „Anyta – velnio pramanyta“, bet, kaip teigė Zofija, likimas jai davė gerą anytą. „O gal ir aš bloga nebuvau, likome nesusibarusios. Jei jai kas nors netiko, ji duris užsidarė, jei man – aš užsidariau“, – kalbėjo moteris.
Po vestuvių į pasaulį pasibeldė trys Kukulskių dukros: 1964 m. gimė Jūratė, 1966 m. – Rima, 1971 m. – Sandra. Užauginę dukras Kukulskiai dabar džiaugiasi penkiais anūkais ir keturiais proanūkiais.
Gyvenimo vingiai
Pora gyveno kaip ir dauguma ano laikotarpio žmonių. Zofija augino vaikus, kolūkio fermoje melžė karves. Antanas dirbo traktorininku, paskui – vairuotoju, sezono metu – kombainininku. O dar turėjo 60 arų žemės, karvę, kiaulę, paukščių.
Tiesa, jaunai šeimai kuriam laikui teko palikti Antano gimtuosius namus. „Tėvukas dar tebebuvo gyvas, kai prasidėjo melioracija. Aš nenorėjau griauti, bet tėvas sako: „Neduos mums čia ir kelio privažiuoti per pievas.“ Tad persikraustėme į gyvenvietę. Išbuvome joje 12 metų. O paskui – laisva Lietuva, čia tėviškė, čia tėvų žemė…“ – prisiminimais dalijosi Antanas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kukulskiai nusprendė grįžti ten, kur buvo jų šaknys – į gimtuosius Antano namus. „Parėjome ant plyno lauko. Būtų buvę viskas gerai, bet mums nebedavė pinigų iš taupomosios kasos ir mes labai suvargome. Aš dirbau visus darbus prie statybų – ir ant stogo lipau, ir pamatus pyliau… Tik šulinio nekasiau“, – pasakojo moteris. O sutuoktinis prisiminė, kad 1991 m. birželio 1 d. atvažiavo su kastuvais pamatų kasti. Tiesa, per vieną dieną nebaigė, tad pratęsė kitą. Pirmais metais buvo pastatytas ūkinis pastatas ir išpilti namo pamatai. Po dvejų metų stovėjo namas.
Iširus kolūkiams Kukulskiai ėmėsi ūkininkauti. Tiesa, ūkis nebuvo stambus – 8 ha nuosavos žemės, kitą žemę reikėjo nuomotis. Laikė ir melžė 5–6 karves. „Neturėjome jokios technikos. Viską reikėjo nusipirkti. Kol viską susiruošėme, pasenome“, – juokavo Antanas. Ūkininkavo sutuoktiniai iki 2011 metų. Visko atsisakiusi pora dar laikė vieną karvutę, bet po kurio laiko ir jos atsisakė. Tad dabar Kukulskių ūkyje tik vištos, katinai ir šunelis.
Pasmalsavome, kuo deimantiniai jaunavedžiai užsiima. „Nebesikeliame taip anksti, kaip jaunystėje. Dabar svarbu atsikelti, užkurti krosnį ir sėsti klausytis mėgstamos laidos. Jaunystėje daug skaičiau knygų ir jam sakiau, kad skaitytų. O dabar mano vyras išmoko knygas skaityti. Ir yra labai gerai – ir vienas skaitome, ir kitas“, – pasakojo Zofija. Antanas taip pat nenuobodžiauja. „Jei turi kaime sodybą, nėra tokios dienos, kad nebūtų darbo. Ypač vasarą, kai žolę reikia dažnai pjauti. Nuo 1994 m. turėjau dar vieną specialybę – ėjau į šermenis Kalvarijos kalnų giedoti. Kai žmonės pradėjo mirusiuosius į laidojimo namus vežti, iš pradžių ir į miestą važiuodavau, bet dabar jau viskas – mano kompanija pasibaigė, visi „namo išvažiavo“, – pasakojo vyras.
Receptas paprastas
Atrodo tikra idilė. Tačiau pora nuleido mus ant žemės, juk nė vienoje šeimoje nėra taip, kad nesusibartum. Bet, kaip teigė Zofija, nekalbadienių jų namuose niekada nebuvo. „Girdėjau, kaip viena šeima sakė, kad nesikalba savaitėmis. Nesuprantu aš to. Aš neiškenčiu, daugiausia nesikalbėję esame gal porą valandų“, – stebėjosi moteris.
Žinoma, visada knieti sužinoti to ilgo, darnaus bendro gyvenimo receptą. O jis, deimantinės poros akimis, – visai paprastas. „Turi būti žmogus visą laiką užimtas, turėti darbo. Kai būsi užsiėmęs, pykčiams nebebus laiko“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo Antanas. Žmonos patarimas – vienas kitam nusileisti: „Niekada nereikia spirti į vienus vartus. Jei jau spiriama, tai į abejus vartus.“
Nuostabi pora, puiki šeima. Teko svečiuotis Kukulskiú šeimos namuose.Su Sandra teko 3 metus gyventi viename kambaryje studijú laikais.O su Jūrate bendraujame ir šiandiena,gerai žinau ir Rimutę.
Linkėjimai šiai gražiai šeimai. Palinkēsiu stiprybès ir sveikatos tolimesniame gyvenimo kelyje.
Būkite palaiminti!🌸❤️😊
Dalia