Astos ir Evaldo Mačiuičių šeima šiandien gyvena Ispanijoje. Į šią šalį jie atkeliavo ne ieškodami geresnio ir sotesnio gyvenimo – čia juos atvedė svajonė. Tiesa, svajonė ne jų, o sūnaus Deivydo. Jis – futbolininkas. Devynmetis berniukas sulaukė kvietimo mokytis vienoje geriausių futbolo mokyklų pasaulyje. Galimybė – neeilinė. Todėl Mačiuičiai ilgai nesvarstė: visa šeima – mama, tėtis, Deivydas ir mažasis keturmetis brolis Titas – susikrovė lagaminus ir praėjusiais metais išvyko į Barseloną!
Nesižavėti tokiu drąsiu, iš esmės gyvenimą pakeitusiu sprendimu turbūt neįmanoma, ypač kai sužinai, jog taip tėvai nusprendė vedami vaiko interesų. Mačiuičiai – plungiškiai. Iki išvykos į Ispaniją jie gyveno Vilniuje, kur vėlgi atsidūrė ne be vyresnėlio sūnaus „pagalbos“.
Apie sūnaus talentą ir kelią iki Barselonos kalbamės su tėčiu Evaldu.
– Kaip Jūsų sūnaus gyvenime atsirado futbolas? Nuo kelerių metų Deivydas pradėjo sportuoti?
– Deivydas futbolu susidomėjo ankstyvoje vaikystėje. Jis labai anksti pradėjo vaikščioti ir vaikščiodamas viską pakeliui spardyti. O kai tik išmoko kalbėti ir reikšti mintis, iš karto nusprendė būti geriausiu futbolininku pasaulyje. Iš kur atsirado šis noras, sunku pasakyti, nes nei aš, nei mano žmona futbolu tuo metu iš viso nesidomėjome. Kadangi Deivydas buvo labai susidomėjęs šia sporto šaka, į pirmąsias futbolo treniruotes Plungėje mes jį nuvedėme, kai jam buvo treji ar ketveri metukai. Tačiau rimčiau futbolą lankyti Deivydas pradėjo nuo penkerių metų.
– Šiuo metu Jūsų visa šeima gyvena Ispanijoje. Į Barseloną Jus taip pat atvedė futbolas?
– Futbolas užima didelę dalį mūsų gyvenimo. Deja, Lietuvos šiuo metu negalima pavadinti futbolo valstybe. O Ispanija – senas šios sporto šakos tradicijas turinti šalis. Mes su žmona jau seniai kalbėjome, kad darysime viską ir bandysime suteikti sūnui geriausias sąlygas siekti savo svajonės. Todėl atsiradus galimybei jam mokytis futbolo klubo (FK) „Barcelona“ futbolo mokykloje net neabejojome. Taigi galima sakyti, kad taip, į Barseloną mus atvedė futbolas.
– Ar nesunku buvo nuspręsti taip iš esmės pakeisti gyvenimą?
– Nebuvo lengva, susidūrėme su įvairiausiais sunkumais ir iššūkiais. Tačiau sūnui įveikus didelę atranką atsirado galimybė mokytis FK „Barcelona“ futbolo mokykloje. Supratome, kad tai gali būti tik vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė, todėl norėdami visko, kas geriausia Deivydui, neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik iš esmės pakeisti gyvenimą.
Iki tol, kol gyvenome Vilniuje, Deivydas sėkmingai žaidė futbolą ir lankė talentų futbolo akademijos (FA) „Milan“, vėliau FA „Žalgirietis“ futbolo mokyklas.
– Kas buvo sunkiausia Jums, Jūsų sūnui atvykus į Ispaniją? Kokie kultūros skirtumai išryškėjo?
– Gana sunkus buvo persikraustymo etapas, nes ne taip paprasta perkraustyti keturių asmenų šeimą į kitą Europos pusę. Taip pat sunkus buvo adaptacijos laikotarpis, nes nei mes, nei vaikai neturėjome kalbos (nei ispanų, nei katalonų) pagrindų.
O sunkiausia iki šiol yra priprasti prie ispanų lengvo požiūrio į viską. Jie niekur neskuba, neskuba daryti jokių darbų, tvarkyti reikalų, ir viskas pas juos „manana“ (rytoj).
– Kaip šiuo metu sekasi Jūsų sūnui? Kur jis tęsia mokslus, sportuoja, kokia jo dienotvarkė?
– Deivydui sekasi tikrai neblogai. Jis labai daug sportuoja, net, sakyčiau, yra visiškai atsidavęs sportui. Deivydas kartu su mažuoju broliuku mokosi valstybinėje (kataloniškoje) mokykloje, treniruotes lanko tiek vietinio miestelio (Sitges) komandoje, tiek ir FK „Barcelona Escola“ futbolo mokykloje. O jo dienotvarkė gana griežta: darbo dienomis – mokykla, fizinio rengimo ir futbolo treniruotės, o savaitgaliais – rungtynės.
– Į kokią futbolo žvaigždę sūnus lygiuojasi?
– Žinoma, į Leo Messi. Beje, su juo pavyko net nusifotografuoti.
– Kokiais dar pasiekimais gali pasigirti Deivydas?
– Kol kas didžiausias Deivydo pasiekimas – patekimas į FK „Barcelona Escola“ futbolo mokyklą. Jis perėjo didžiulę atranką ir buvo vienas iš nedaugelio, kuriam buvo suteikta galimybė čia treniruotis. Mūsų žiniomis, šiuo metu jis yra vienintelis lietuvis, besitreniruojantis FK „Barcelona Escola“.
– O kaip Jums patiems sekasi pritapti svečioje šalyje?
– Žinoma, teko daug ko atsisakyti, daug ką pakeisti ir daug ką pradėti iš naujo. Bet stengiamės pritapti patys ir padėti kuo greičiau adaptuotis vaikams. Aš savo darbą galiu dirbti bet kuriame pasaulio krašte, o žmona dirba tą patį darbą, kurį dirbo Lietuvoje, tik iš namų. Taigi svarbiausia, kad visi esame kartu ir stengiamės vieni kitiems padėti.
– Ko pasiilgstate iš gyvenimo Lietuvoje?
– Labiausiai pasiilgstame šeimos narių ir draugų, kurie liko gyventi Lietuvoje. Labiausiai nepasiilgstame lietuviško klimato.
– Pasidalykite ateities planais, sūnaus svajonėmis.
– Kaip jau minėjau, Deivydo svajonė – būti geriausiu futbolininku pasaulyje. 🙂 O mūsų ateities planai – ir toliau nuosekliai dirbti bei stengtis sudaryti visas geriausias sąlygas Deivydui mokytis, treniruotis, sportuoti ir pasiekti savo svajonę. Ir kas žino, galbūt vieną dieną Deivydas žais „Barcelonos“ komandos pagrindinėje sudėtyje. 🙂
– To Deivydui ir linkime. Ačiū už pokalbį.
