Nusipirkau spalio 16 dienos laikraštį „Plungė“ ir jame radau įdomų Lukos Saulienės straipsnį „Plungės problemos politikų akimis“, kuriame pateikta visiems rajono gyventojams aktuali informacija apie bibliotekoje vykusią diskusiją „Kokia ateitis laukia Plungės?“ Nudžiugau, kad žmonės renkasi kalbėtis, tartis ir diskutuoti, nes to – pilietiškų iniciatyvų – labai trūksta.
Diskusija tam yra itin tinkama forma, nes ji yra demokratijos, savarankiško, kritinio mąstymo mokykla. Demokratija ir diskusija – neatskiriamos sesės, neatskiriamos demokratinės visuomenės vystymosi formos.
Diskusija suteikia keletą pranašumų: besiremdama šiandiena, ji projektuoja mintį į ateitį, į perspektyvą, aktyvuoja ieškojimus ir ateities vizijas. Be to, kaip sakoma nuo seno, ginčuose gimsta tiesa. Diskusijos vertybė yra ir ta, kad ji įtraukia net ir tiesiogiai joje nedalyvavusius žmones. Plungiškiai, savo namuose aptarinėdami miesto problemas, taip pat yra jos dalyviai. Ateis diena, ir mes išgirsime jų balsą. Neužmirškime, kad Sąjūdis taip pat „gimė virtuvėse“.
Įdomu ir tai, kad šią diskusiją pastebėjo tik „Plungė“, kitiems vietos laikraščiams tai pasirodė nereikšminga.
Mūsų aptariama diskusija buvo surengta politikos stebėsenos tinklo „Žinau, ką renku“. Tai jau antrasis šio tinklo organizuotas šitoks renginys. Puiku, kad Lietuvoje yra toks tinklas ir kad jis moko praktikoje taikyti demokratines veiklos formas.
Diskusijoje dalyvavę politikai iškėlė daug skaudulių. Tai teikia viltį, nes pripažinti ligą – pirmas žingsnis sveikimo link. Kalbant apie „ligas“ norisi atkreipti dėmesį, jog Plungėje itin stinga plungiškių nuomonės apie jų pačių miestą: kaip jie čia jaučiasi, kaip nuvažiuoja ir grįžta iš darbo, ar juos tenkina miesto transportas, aptarnavimas. Kiek laiko tenka laukti gydytojo konsultacijos. Kokias paslaugas gauna mieste, ar jos lengvai prieinamos ir t. t.
Žmonių nuomonė per retai atsispindi spaudoje ir per mažai apie ją žinome. Pagrindinė priežastis, man regis, yra ta, kad retai arba labai retai vyksta miesto ir rajono gyventojų apklausos. Jų nerengia nei partijos, nei Savivaldybė, nei spauda. Manyčiau, jog reikėtų aktyviau pasinaudoti šia forma. Kodėl, pavyzdžiui, Savivaldybė ar kita socialinė struktūra nepaklausia apsilankančių žmonių, kaip jie buvo sutikti ir ar ilgai ir kaip buvo sprendžiamos jų problemos. Todėl plungiškiai nesijaučia esantys reikalingi, o tai mažina jų vertę ir motyvaciją.
Plungės meras žmonių nebijo, ir tai didelis jo pliusas. Būdamas „visur“ ir bendraudamas, jis sužino gyventojų nuomones, jų pageidavimus. Tai žymiai geriau, negu nebūti niekur. Bendrauti ir pažinti kasdienį žmonių gyvenimą – tai kiekvieno sveikai mąstančio politiko pareiga. Jei esi svetimas, neatidus žmonėms, esi svetimas ir savo pareigoms.
Visuomeninis gyvenimas Plungėje įgauna vis ryškesnių naujų bruožų: pamažu mes tampame pasaulio dalimi – plungiškiai išvyksta į misiją Afrikoje, Žemaičių dailės muziejaus, Kultūros centro laimėjimai seniai perkopė Lietuvos ribas. Ir žmonių iniciatyva tampa vis ryškesnė: kuriami paramos fondai – vieną jų įsteigė plungiškė Vitalija Ročė. Dėl iniciatyvų ir žmonių išradingumo plečiasi paslaugų sfera, atgijo knygynas, atsiranda daugiau ir įvairesnių paslaugų. Vis daugiau plungiškių gali sutikti socialiniuose tinkluose. Gyvenimas Plungėje pulsuoja nauju, gerokai gyvybingesniu ritmu. Miegantys, šalti žmogui ir jo gyvenimui politikai neturi perspektyvos.
Straipsnio autorė užsimena, kad diskusijoje buvo užduodami nemalonūs klausimai. O kodėl nemalonūs? Juk tai pokalbis, diskusija: ieškoma geriausio sprendimo, geriausio ėjimo. Nieko asmeniško čia nėra.
