Kai kalbama apie devyniasdešimtmetį žmogų, dauguma mūsų įsivaizduojame pasiligojusį, iš lovos mažai besikeliantį, artimųjų nuolat prižiūrimą senuką ar senutę. Bet, kaip visos taisyklės, taip ir ši turi išimčių. Tuo įsitikinome apsilankę Stalgėnų seniūnijos Luknėnų kaime, kur mus pasitiko guvi, tiesi ir gerai nusiteikusi Zenona Srėbaliutė, vasario pradžioje sulaukusi garbingo 90 metų jubiliejaus. Ta proga ją sveikino ir sulaukti 100-mečio linkėjo Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus, seniūnijos žemės ūkio vyr. specialistė Alma Vengalienė ir sukaktuvininkės jau mirusios draugės sūnus Algimantas Mitkus.
„Taip, esu Zenona Srėbaliutė, gimusi vasarį. Šalto kraujo, mažo ūgio“, – šmaikštaudama prisistatė luknėniškė. Jubiliatė sakė į šį pasaulį atėjusi lyg ir vasario 1-ąją, bet tėvas ją užregistravęs tik po savaitės, tai tos datos šiek tiek supainiotos. „Išeitų, kad truputį pavėlavome, bet tai – ne bėda. Mums svarbiausia, kad radome Jus sveiką ir geros nuotaikos“, – įteikdamas gėlių puokštę ir rišdamas austą juostą kalbėjo seniūnas A. Jurkus.
Moteris džiaugėsi svečiais, dėkojo už sveikinimus ir pati stebėjosi savo ilgaamžiškumu. „Nei aš pati, nei kas kitas tikėjo, kad tokio amžiaus sulauksiu. Ir mama, ir tėvas mirė gerokai jaunesni, o aš štai devyniasdešimties sulaukiau. Beje, ir mano sesuo Domicelė ilgaamžė – jau 92-ejų“, – pasakojo jubiliatė.
Paklausta apie sveikatą ir savijautą, Zenona juokėsi: „Viskas man gerai. Sveikata tikrai nesiskundžiu. Juk dar ir karvę pamelžiu, ir po namus sukuosi. Tik štai akys kiek pasilpusios, bet tai nedidelė bėda.“
Na, o pas gydytojus ar dažnai lankosi? Kada paskutinį kartą ligoninėje gulėjo? Į tokius klausimus luknėniškė tik ranka numojo tvirtindama, kad pas daktarus nėjo, neina ir turbūt jau nebeis. „Per visą savo gyvenimą mažai reikalų su medicina teturėjau. Ant pirštų galiu suskaičiuoti. Sibire viena gydytoja man dantis ištraukė, Lietuvoje kita sudėjo. Na, ir dar vieną kartą teko lankytis, kai savo dvynukus gimdžiau. Daugiau man daktarų pagalbos niekada neprireikė“, – neįtikėtinus dalykus dėstė devyniasdešimtmetė.
Sukaktuvininkės pasakojimą patvirtino seniūnas A. Jurkus ir kartu su Zenona gyvenantis jos sūnus Paulius. Esą visai neseniai senutė sirgo plaučių uždegimu. Norėta jai greitąją kviesti, bet ji pasakiusi, kad jokių gydytojų jai nereikia, o jei atvažiuos, galės apsisukę išvažiuoti – neįsileisianti. Taigi ir tąkart moteris apsiėjo be medikų pagalbos. O kaip išgijo? „Išgijau, ir tiek. Gal šunelis Kokolis, su kuriuo ir kartu miegu, ir pasišneku, išgydė“, – juokavo moteris.
Luknėniškė Zenona noriai dalijosi prisiminimais apie tėvų turėtus ūkius, tremtį, nenusisekusį šeiminį gyvenimą, darbą karvidėse. Pasakodama ne vieną datą paminėjo, eilėraščių prideklamavo, dainų pridainavo. Ir tai įrodymas, kad moteris dar nesiskundžia ne tik fizine sveikata, bet ir atmintimi, yra geros nuotaikos, turi puikų humoro jausmą.
Septynių vaikų šeimoje augusi Zenona sakė, kad į Sibirą drauge su mama, dviem broliais ir seserimi buvo išvežta apie 1946-uosius. Tuomet jai buvo devyniolika. Kadangi tėvas buvo išvykęs į kitą ūkį, jis liko neištremtas. Kaip ir dar trys vaikai. „Žinojau, kur mus veža ir kas ten mūsų laukia. Pamenu, susodino į vežimą. Lekemėje, važiuojant per Miniją, užklimpo arkliai. Tuomet buvo kilusi mintis šokti lauk ir pabėgti, bet pagalvojau, kad mamai bus sunku du mažus brolius auginti, tad nusprendžiau likti kartu“, – prisiminimais dalijosi senolė.
Paklausta, už ką jų šeima pakliuvo į sovietų nemalonę, Z. Srėbaliutė atsakė, kad tėvai buvo pripažinti buožėmis. Turėjo du ūkius: 32 hektarų – Stalgėnuose, 37 hektarų – Prūsaliuose. O už tokius turtus – Sibiras!
Krasnojarsko apskrityje Zenona ir jos namiškiai praleido aštuonerius metus. Drauge su keliais tūkstančiais kitų moterų ir merginų buvo įdarbinta nedegių medžiagų apdirbimo fabrike. Į Lietuvą grįžo jau po Stalino mirties.
„Žinią, kad mirė Stalinas, mums pranešė būnant darbe. Daugelis darbininkių prapliupo raudoti, o mes, lietuvės, nė ašaros neišspaudėme. Tada jau galėjome krautis lagaminus ir grįžti namo. Laimei, tos akimirkos visi sulaukėme gyvi“, – tremties pabaigą prisiminė luknėniškė.
Šeima grįžo į Luknėnus, į tėvo tėviškę, kurioje Zenona iki šiol ir gyvena. Po kurio laiko ji susipažino su vyriškiu, tačiau šeiminis gyvenimas nesusiklostė. Moteris pasakojo: „Sutikau tokį Vilkauską iš Mažeikių. Parsivedžiau jį į namus, bet neilgai kartu tegyvenome – sužinojusi, kad jis mane apgavo nepasakydamas, kad yra vedęs, išvijau lauk.“
Susilaukė dvynukų – dukros ir sūnaus. Deja, po pusmečio mergytę teko laidoti – mirė susirgusi plaučių uždegimu. Tad liko tik Paulius, kuris iki šiol su mama ir gyvena. „Savo šeimos sūnus nesukūrė. Aštuoniolika metų jis dirbo girininkijoje, o dabar – namuose. Ir valgyti pagamina, ir kitus darbus nudirba. Kai grįžtu pamelžusi karvę, jis, žiūrėk, jau kažką puode kliukina“, – geru žodžiu apie sūnų atsiliepė senolė.
Pati Zenona 25 metus Milašaičių tarybinio ūkio Luknėnų skyriuje dirbo melžėja. Vasarą karvių ganyklos būdavo už dešimties kilometrų, tad tokius atstumus kasdien tekdavo įveikti – kartais pėsčiomis, kartais dviračiu. „Gyvenimas buvo sunkus, bet mes nesiskundėme, – kalbėjo moteris. – O ir pasilinksminti mokėjome.“
Reikia pripažinti, kad devyniasdešimtmetė luknėniškė – išskirtinė senolė. Užuot dejavusi, ji šypsojosi ir šmaikštavo. Be to, žilagalve jos nepavadinsi. „Žilų plaukų aš neturiu. Matot – visi tamsūs. Ir jie tikrai per gyvenimą jokio dažo nėra matę. Net natūralūs plaukų dažai nebuvo naudoti“, – atitraukė skarelę Zenona. Paklausta, ką veikia vakarais, moteris atsakė: „Neturiu nei radijo, nei televizoriaus, bet man ir nereikia. Ne, radijo gal ir norėčiau. Žinių, muzikos paklausyčiau. Bet tik kad nebūtų jungiamas į elektrą, aš tų elektrinių bijau.“
Išvažiuodami iš paprastų, bet šiltų Zenonos namų, svečiai jos sūnui Pauliui davė užduotį – nupirkti mamai radiją.
