Šateikiuose gyvenanti devyniolikmetė Inga Kripaitė nuo 2008-ųjų švenčia du gimtadienius. Pirmąjį – gegužės 23-iąją, antrąjį – birželio 18 dieną. Mat tądien – 2008 metų birželio 18-ąją – jai duotas antrasis šansas gyventi. Tokią galimybę merginai suteikė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose sėkmingai atlikta širdies persodinimo operacija.
Apie šateikiškę Ingą „Plungėje“ rašėme prieš penkerius metus. Tuomet širdies nepakankamumu sirgusi mergaitė gyveno viltimi pasveikti – atlikus sudėtingą operaciją, prie jos širdies buvo prijungtas dirbtinis kairysis skilvelis. Tai Ingai suteikė galimybę išgyventi ir sulaukti širdies persodinimo operacijos.
Jaunosios šateikiškės ligos istorija – ilga ir sudėtinga. Mergaitė blogai pasijuto maždaug prieš aštuonerius metus – 2005-ųjų pabaigoje. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad vaiką bus užpuolęs gripas, tačiau… Tikroji diagnozė buvo kur kas baisesnė – po kelių mėnesių, 2006-ųjų pavasarį, paaiškėjo, kad Inga serga širdies nepakankamumu ir dar plaučių hipertenzija. Kadangi ir širdis, ir plaučiai sparčiai silpo, gydytojų prognozės buvo gana liūdnos.
Tačiau nei pati Inga, nei jos artimieji vilties neprarado ir rankų nenuleido. Baimindamasi, kad dukra neišgyvens, mergaitės mama Ilona Kripienė griebėsi paskutiniojo šiaudo – paraginta ir padrąsinta Ingos mokytojų, moteris paskambino į Vinių, Santariškių klinikas, ir paprašė paties profesoriaus Vytauto Sirvydžio pagalbos. Žymusis gydytojas pagelbėti neatsisakė – sutiko operuoti mergaitę ir prijungti dirbtinį širdies skilvelį, tai yra tikrą organą atstojantį aparatą su ratukais, kuris Ingą dieną-naktį lydėjo visus metus.
Toji operacija mergaitei buvo gyvybiškai svarbi, sureguliavo kraujotaką, plaučių ir kitų organų veiklą. Bet netrukus paauglę ištiko koma, ji patyrė keturis insultus, kūną nusėjo pragulos, o svoris nukrito iki 20 kilogramų. Ji nebevaikščiojo, nebepažino artimųjų, iš atminties dingo viskas, ko buvo išmokusi mokykloje. Prireikė pusmečio, kol mergaitė vėl pakilo ant kojų, sustiprėjo ir… išmoko šypsotis.
Dirbtinis skilvelis Ingos gyvybę palaikė vienerius metus. Visą tą laiką mergaitė laukė širdies donoro. Trijų pirmųjų donorų širdys dėl tam tikrų priežasčių mergaitei nebuvo persodintos. Kai laukė ketvirtojo, paauglės gyvybė jau kybojo ant plauko. Ji gulėjo Santariškių klinikų reanimacijos skyriuje, medikams mergaitės širdies ritmą pavykdavo atstatyti tik porai valandų, tada jis vėl sutrikdavo.
Sužinojusios, kad atsirado donoras, Inga ir jos mama nesitvėrė džiaugsmu, tačiau medikai pernelyg džiaugtis neleido – juk buvo neaišku, ar širdis tiks, ar operacija pavyks, ar gerai viskas klosis. Nors rizikos ir abejonių buvo daug, operacija pavyko – profesoriaus V. Sirvydžio vadovaujama medikų komanda per 11 valandų Ingai persodino donoro širdį. Svarbioji data, kaip jau minėjome, – 2008-ųjų birželio 18-oji, užtat Inga ją ir vadina antruoju savo gimtadieniu.
Tądien šateikiškei grąžinta gyvybė, o vaikinukas, kurio širdelė dabar gyvena Ingos krūtinėje, jos neteko. Kaip sakė I. Kripienė, taip jau tokiais atvejais būna – kai vienas džiaugiasi, sulaukęs donoro, kitas išgyvena netekties skausmą. „Taip jau nutiko, kad Inga ir šešiolikmetis vaikinukas gulėjo toje pačioje ligoninėje, tame pačiame reanimacijos skyriuje ir juos skyrė tik stiklo siena. Dar kai vaikinukas buvo gyvas, mačiau vyro apkabintą, verkiančią šviesiaplaukę jo mamą. Daugiau tos moters nemačiau, neturėjau progos jai padėkoti, nors didžiulį, neblėstantį dėkingumą už išgelbėtą mano vaiko gyvybę jaučiu jai iki šiol“, – prisiminimais dalijosi ponia Ilona.
Inga žino, kad gyvena šešiolikmečio vaikinuko dėka. Nors tokia informacija slepiama, mergaitė ir jos artimieji iš spaudos sužinojo, kad šešiolikmetis nuo sūpynių nukrito ant tvoros, kurios smailus strypas perdūrė jam plautį. Vaikinukas neišgyveno. Jo mama sutiko, kad vaiko organai būtų paaukoti, taip išgelbėjant gyvybes ar sveikatą septyniems žmonėms. Ingai teko jo širdis.
Į namus mergaitė grįžo praėjus porai mėnesių po operacijos. Taigi birželį buvo penkeri metai, kai Inga savyje nešioja kito žmogaus širdį. Tiesa, puikia sveikata pasigirti negali, bet, palyginus su tuo, kaip jautėsi prieš persodinimo operaciją, dabar ji – tikra sveikuolė. Per tą laiką buvo kritinių momentų, o kartais mergina ir lyg visiškai sveika jausdavosi. Kadangi vartoja imunitetą silpninančius vaistus, prie Ingos greit „kimba“ įvairiausi virusai ir infekcijos. O tai reiškia, kad ji negali būti, kur daug žmonių, kur yra grėsmė kažkuo susirgti.
Šiemet Inga baigė dvyliktą klasę ir gavo brandos atestatą. Dėl sveikatos būklės bent jau kol kas planų studijuoti ji neturi. „Kol buvau mažesnė, žinojau, kuo noriu tapti, dabar svajonės nebeturiu, ji kažkur dingo“, – kiek liūdnokai kalbėjo Inga. Paklausta, kuo užsiima laisvalaikiu, mergina sakė labiausiai mėgstanti piešti – nuo vaikystės tokį pomėgį turinti. Kartais sėdi prie kompiuterio, kartais žiūri televizorių ar padeda mamai namuose.
Dar visai neseniai devyniolikmetė turėjo tris puikius bičiulius – bendraminčius, likimo draugus. Bet… nebeturi. Per pastarąjį pusmetį visų jų gyvybės užgeso. „Vienas sirgo onkologine liga, kitam nepavyko širdies ir plaučių persodinimo operacija, trečiasis nesulaukė donoro. Taip draugų ir neliko. O su sveikais jaunuoliais man bendrauti sudėtinga – kiti interesai, gyvenimo tempas“, – apie netektį pasakojo mergina.
„Labai norėčiau, kad dukra draugų susirastų, kad turėtų su kuo bendrauti, o dabar – tik šeima ir šeima. Manau, jai reikėtų bent kažkiek, bent retkarčiais pakeisti aplinką, susirasti kokį užsiėmimą. Prašysiu, gal į biblioteką padirbėti priims – įdomus užsiėmimas visada nuotaiką praskaidrina, ūpą pakelia. Juk dukrai – tik devyniolika, tad natūralu, kad jai nesinori diena iš dienos tarp keturių sienų sėdėti“, – pokalbio pabaigoje sakė Ilona.
