Šv. Kaledu diena mums visiems yra šventa ir iškilminga šeimos švente. Tai pažado apie ateisianti Išganytoja išsipildymo Diena, kuri simbolizuoja tai, kas mums brangiausia: Viešpats priima žmogiškaja prigimti ir tampa panašus i mus viskuo, išskyrus nuodeme.
Šia diena Bažnycios liturgijoje skaitomos pranašystes apie Jezaus atejima. Viena iš ju – apie tai, kad gimes kudikis bus vardu Emanuelis – „Dievas su mumis”. Nors kartais mes neturime jegu, mums nesiseka ar daug ko stinga, apie ka svajojame, ko siekiame ir tikimes, taciau jeigu Dievas yra su mumis, tai viskas musu gyvenime išeis i gera. Todel žmones visuomet nori, siekia, net aiškiai to nesuvokdami, kad Dievas dalyvautu ju gyvenime. Kai Aukšciausiasis yra su mumis, mes labiau suvokiame, suprantame, ko iš tikro reikia mums, išmokstame susitaikyti su savo silpnumu ir išbandymais.
Kaledu diena bent trumpam stabtelkim ir pajuskim tai. Jezus ateina nejuciomis ir tyloje ištaria Savo Žodi. Musu gyvenime taip maža tylos. Jame tiek triukšmo, tušcios beprasmiškos veiklos, taip pat ir reikalingo kasdienio triuso, taciau mes privalome išplešti šiai tylai nors minutele, kad pajustume, kaip Dievas mumyse ištaria Savo Žodi. Ir tada tampa aišku, ka pranašas turejo mintyje sakydamas, jog Išganytojas ateis tyliai ir nepastebimai, kad Jis nesulaužys palinkusios nendres ir neužgesins rusenancios dagties.
Tyliai ir nepastebimai – štai toks bus Viešpaties atejimas. O šio atejimo vaisiu matome Izaijo pranašysteje: „Vilkas ir avinelis ganysis drauge, liutas ir jautis es šiaudus”. Visatos mastu – tai ateitis. Taciau cia ir yra musu tikejimo paslaptis: jis sujungia ateiti su dabartimi – Dievo karalystes laukiame, ir ji jau yra cia. Todel metamorfoze „liutas guls šalia eriuko“ – tai ateitis, atsinaujinusios kurinijos persimainymas, kai vieni kitus nustosime naikine. Kartu tai yra ir kitokios musu dvasines busenos simbolis. Kai mumyse išnyks grobuoniškumas, kai pasibaigs vidines kovos, abipusis naikinimas ir tamsiuju jegu maištas musu viduje, mes žinosime, jog Viešpats atejo. Tai ir reikš angelu skelbtaja ramybe geros valios žmonems.
Pranašas Natanas išpranašavo, jog Betliejaus mieste, kuriame gyveno Dovydas, gims jo tolimas ainis, tikrasis Karalius – tiesos, meiles, gerio, teisingumo, musu tikejimo ir vilties Karalius. Gyventoju surašymo metu Juozapas su žmona, kuri laukesi, iškeliavo i Betlieju. Ten buvo susirinke daug žmoniu ir nebuvo imanoma gauti vietos užeigoje. Atejus laikui Mergelei Marijai gimdyti, jie surado užuoveja ir gimusi Kudiki pagulde i edžias. Musu akimis žiurint, tai Kristaus pažeminimas, Jo paniekinimas šiame pasaulyje. Anuomet Rytuose tvartelis nebuvo žeminanti vieta. Labai dažnai gyvulius ten laike už pertvaros prie gyvenamojo namo, kaip seniau buvo iprasta ir musu kaimuose. Toks tvartelis buvo vieta, kur galima sušilti, rasti užuoveja, kur stovedavo edžios su šiaudais.
Piemenys, gave žinia, nieko nelaukdami, atskubejo i Betlieju. Jie buvo pirmieji, kuriems paskelbtas didis džiaugsmas. Beje, ir dabar, kai arabui klajokliui gimsta pirmasis sunus, apie tai pranešama tradicine forma. Pribuveja sako tevui: „Aš skelbiu tau didi džiaugsma, tau gime sunus”. Tokius pacius žodžius ta nakti išgirdo ir piemenys: „Aš skelbiu jums didi džiaugsma, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gime Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kudiki, suvystyta vystyklais ir paguldyta edžiose”. Be jokiu svarstymu, aptarimu, abejoniu, tik vedami spontaniško troškimo, piemenys skuba Ji pagerbti: „Bekime i Betlieju pažiureti, kas ten ivyko, ka Viešpats mums paskelbe”. Toks yra tyras ir atviros širdies tikejimas!
Jezus priima žmogiškaja prigimti tam, kad butu Žemeje su žmonemis. Jis ateina laisvas, taciau tampa pažeidžiamu. Tai ir yra Kryžiaus bei krikšcionybes paslaptis. Tik atvira Širdimi galima prie Jo priarteti. Viešpats Jezus, budamas nepaprastai galingas, šia akimirka silpnas tik todel, kad priartetu prie žmogaus, kad žmogus Ji pamiltu. Nes be meiles musu tikejimas ir musu atsidavimas butu beverciai. Štai todel Jis – Kudikis ant ranku, mažas Vaikelis, galintis pražuti nuo menkiausio vejo. Jis ateina pas mus klausdamas: „Ar Aš galiu gimti tavyje? Ar Aš galiu ateiti pas tave? Ar tu isileisi Mane?” Štai cia ir yra Kaledu paslaptis.
Ir mes dažnai buname panašus i žmones, gyvenusius Betliejuje. Tikriausiai jie mate išvargusia Motina Marija, sunerimusi Juozapa, bet jiems ne tai rupejo. Taip ir mums ne Jis rupi. Mes turime savu rupesciu, savu reikalu, mes amžinai stokojame, nerandame laiko. O Amžinybe – priešais mus. Mes galime pražiopsoti, pramiegoti, išleisti iš akiu tai, kas nemaru, ir tai, kas nuostabiausia. Kad taip neatsitiktu, mums duota Kaledu švente. Ji tam ir skirta, kad mes galetume prabusti ir suvokti tai, kas nemaru, kas nuostabu, nepakartojama, nes pats Dievas yra su mumis. Tai suteikia gyvenimui groži, prasme ir tiksla.
Br. kun. Saulius Paulius BYTAUTAS OFM
