
Verbų sekmadienį prasidėjo Didžioji savaitė. Didžiąja ji vadinama todėl, kad šią savaitę paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Pats svarbiausias joje – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis – naktis iš šeštadienio į sekmadienį.
Didįjį ketvirtadienį sudaro tarsi dvi dalys. Pirmoji – vyskupijų katedrose, kur švenčiamos Krizmos Mišios. Vyskupas, dalyvaudamas jose su vyskupijos kunigais, pašventina aliejus. Šie aliejai naudojami per Krikštą, Sutvirtinimą, ligonių patepimui. Ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę. Kai kuriose bažnyčiose (Lietuvoje daugiausia man tai teko matyti pranciškonų šventovėse) Didžiojo ketvirtadienio liturgijai vadovaujantis kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono Evangeliją Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. „Sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 1–15). Didysis ketvirtadienis ypatingas tuo, kad tai – Viešpaties Jėzaus Kristaus Eucharistijos įsteigimas ir Jo galios perdavimas mokiniams. Todėl tą dieną minimas ir kunigystės įsteigimas. Pagal seną tradiciją po Paskutinės vakarienės liturgijos visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, nudengiami altoriai. Į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Prie jo kai kur ir per naktį žmonės pasilieka pasimelsti, susikaupdami Didžiojo penktadienio šventimui.
Didysis penktadienis – vienintelė diena per metus, kai neaukojamos šv. Mišios. Vakare vyksta tik Kristaus kančios pamaldos. Skaitoma Kristaus kančios istorija, pagerbiamas Kryžius. Iki šio vakaro buvęs apgaubtas violetiniu šydu, jis nudengiamas, kad visu ryškumu, visa didybe iškiltų prieš mūsų akis.
Didžiosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį – Velyknakčio apeigos prasideda nusileidus saulei. Velyknakčio liturgija labai iškalbinga. Šventoriuje pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama Velykų žvakė. Nuo šios žvakės tikinčiųjų rankose uždegtos žvakelės sušvinta bažnyčios tamsoje. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, aprėpiantis visą išganymo istoriją. Skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo Testamento, o su Naujojo Testamento žinia apie Prisikėlimą suskamba „Aleliuja“, sugaudžia vargonai, suskamba varpai.
Per visą Bažnyčios istoriją Velyknaktį visuomet būdavo krikštijami įtikėjusieji. Taip akivaizdžiausiai prisimenamas senosios tautos išgelbėjimas, Jėzaus išganymas per mirtį ir prisikėlimą. Šventinamas Krikšto vanduo. Juo krikštijami dar nepakrikštyti suaugusieji, tam visus metus ruošęsi. O pakrikštytieji atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu. Tada švenčiama Prisikėlimo liturgija – Eucharistija.
Lietuvoje gal esame labiau įpratę prie Velykų sekmadienio ryto pamaldų. Iš tikrųjų Prisikėlimą švenčiame jau Velyknaktį. O sekmadienį džiaugiamės kartu su prisikėlusiu Kristumi. Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina procesija, simbolizuojanti Prisikėlimo žinią. Per Velyknaktį patyrę Kristaus Prisikėlimą, mes tarsi išnešame Jį į gyvenimą. Procesija – iškalbingas ėjimas kartu su prisikėlusiu Kristumi.