Lietuvoje ir visame pasaulyje vis plačiau garsėja šių laikų Dievo gailestingumo ženklas – pagal mistikės ses. Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 m. dailininko Eugenijaus Kazimirovskio nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, dažnai vadinamas tiesiog Dievo gailestingumo paveikslu. Šio paveikslo kopija kovo 22–ąją pašventinta ir Plungės bažnyčioje. Skaitytojų prašymu, pateikiame glaustą paveikslo istoriją.
Paveiksle balta tunika vilkintis ir juosta susijuosęs Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žmones – žemės keleivius, lyg tardamas „Ramybė jums“, kaip girdime Atvelykio sekmadienio Evangelijoje. Tą dieną skaitoma Evangelija pagal šv. Joną pasakoja apie Prisikėlusio Kristaus pasirodymą Paskutinės Vakarienės kambaryje ir Atgailos sakramento įsteigimą. Kraujo ir vandens spinduliai, trykštantys iš paveiksle nematomos pervertos Jėzaus širdies, žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo Penktadienio įvykius. Tad Dievo gailestingumo paveikslas sujungia du evangelinius įvykius, labiausiai liudijančius gailestingąją Dievo meilę žmogui.
Paveiksle kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švenčiausiąja Širdimi. Iš čia, kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias Jis išlieja savo mylimiems žmonėms, į mus ištrykšta du spinduliai: dešinėje – balzganas, kairėje – raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Sielą apvalo Krikšto ir Atgailos sakramentai, o labiausiai ją gaivina Eucharistija – tad šie du spinduliai simbolizuoja sakramentus ir visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo. Naująją Dievo sudarytą sandorą su žmogumi simbolizuoja Kristaus Kraujas.
Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po paveikslu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, primenantis, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis tapti Gailestingumo švente.
Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus pažadėjo didelių pasiekimų krikščioniškojo gyvenimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, – kalbėjo Jis ses. Faustinai. Be to, Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose šis paveikslas bus gerbiamas, taip pat Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.
Viena vertus, paveikslas liudija didį Dievo gailestingumą, visiškai apsireiškusį Kristaus Velykų slėpinyje, antra vertus, pats Jėzus Faustinai priminė, kad Jo gailestingumas kelia savus reikalavimus – ir pats stipriausias tikėjimas nedaug tepadės be veiklios artimo meilės. Dėl to Jis primygtinai ragino Faustiną melstis už nusidėjėlius. Kitą kartą Jėzus jai pasakė: „Labiausiai su Dievu supanašėjame atleisdami savo artimui“. Tad pirmasis būdas, kuriuo mes galime skleisti šv. Faustinos mums perduotą gailestingumo žinią, yra atleisti.
Vilniuje Jėzus apreiškė Faustinai, kaip melsti Jo gailestingumo. Turbūt ne visi, nuoširdžiai kalbantys Dievo gailestingumo vainikėlį, žino jo kilmę. Kartą šv. Faustina regėjo angelą, siųstą nubausti pasaulio, kurio nebegalima pakeisti. Ji rašė, kad tuo metu jautė didelę baimę, ypač regėdama Švč. Trejybę, bet tuo pat metu juto ir Jėzaus malonės galią. Žodžiai tarsi įsirašė jos širdyje, ir ji suprato, kad niekaip kitaip, o tik šiais žodžiais ji galėtų melstis. Tad už pasaulį ji meldėsi, varstydama įprastinio rožinio karoliukus, ties didesniais sakydama: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, sielą ir dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“ (1 kartą), o ties mažesniais – „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“ (10 kartų). Malda baigiama triskart kartojant: „Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“ (3 kartus). Apreiškęs šią maldą, Viešpats paaiškino, kad labai daug sielų bus išgelbėta, kai žmonės ją kalbės prie mirštančiųjų.
„Jėzau, amžinasis Dieve, dėkoju Tau už nesuskaičiuojamas Tavo malones ir geradarybes. Tegul kiekvienas mano širdies dūžis bus naujas dėkojimo Tau himnas, Dieve. Tegul kiekvienas mano kraujo lašas teka Tau, Viešpatie; mano siela – tai vienas himnas Tavo gailestingumo garbei. Myliu Tave, Dieve, dėl Tavęs paties“ (šv. sesers Faustinos malda).
