Vasario 21-ąją – Tarptautinę gimtosios kalbos dieną – apdovanoti geriausiai devintąjį žemaičių kalbos diktantą parašę asmenys. Tarp jų – telšiškė, Žemaičių muziejaus „Alka“ komunikacijos specialistė Donata Kazlauskienė.
Šventė vyko Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje.
Skirta Gimtosioskalbos dienai
Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje vyko renginys, skirtas Tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Jame ne tik apdovanoti devintojo žemaičių kalbos diktanto nugalėtojai ir kiti žemaičių kalbos saugotojai ir puoselėtojai, bet ir pristatyta Jolantos Raišutienės autorinių dainų knyga „Spalvoti nykštukai“.
Diktantas rašytasdevintą kartą
Skuodo viešoji biblioteka ir Skuodo žemaičių draugija jau devintus metus kviečia rašyti žemaičių kalbos diktantą, kurio pavadinimas – „Vyturėlis čiulba gražiai, vocīrulielisgėiddā gražiau“.
Šiemet diktantas rašytas vasario 6 dieną. Vieni jį rašė Skuodo bibliotekoje, kiti – nuotoliu prie kompiuterio arba ranka, o parašę siuntė organizatoriams.
Diktantas buvo diktuojamas gyvai ir transliuojamas internetu. Tad rašyti buvo kviečiami visi, kas tik panorėjo.
Šiemet rašiusiųjų buvo daugiausiai – 85. Rašė žmonės iš Skuodo, Mažeikių, Plungės, Šiaulių, Kretingos, Klaipėdos, Naujosios Akmenės, Rietavo, Šventosios, Palangos, Kauno, Vilniaus ir, žinoma, Telšių. Rašė mokiniai ir suaugusieji.
Organizatoriai sakė, kad buvo netgi aukštaičių, bandžiusių rašyti žemaičių kalba.
Geriausiai parašiusieji – apdovanoti
Mokinių grupėje visi laimėtojai buvo iš Plungės rajono.
Suaugusiųjų grupėje – net septynios prizinės vietos! Kodėl? Todėl, kad įvertinus diktantus paaiškėjo, jog vienodą skaičių klaidų padarė ir trečiąją vietą iškovojo net penki žmonės. Tai plungiškė, skuodiškė, vilniškis, šventojiškė ir telšiškė Donata Kazlauskienė.
Antroji vieta iškeliavo į Plungę, o pirmąją vietą pelnė visus devynis kartus diktantą rašiusi, anksčiau prizines vietas taip pat pelniusi, bet šįkart nugalėtoja tapusi skuodiškė Marytė Kaniavienė.
Apdovanojimus įteikė Skuodo bibliotekos direktorius ir Skuodo žemaičių draugijos pirmininkas Jonas Grušas ir humanitarinių mokslų daktaras Juozas Pabrėža, pagal kurio žemaitiškos rašybos taisykles ir buvo vertinamas diktantas.
„Žemaitėjėbrongi, mes – tava vākā“
Renginyje pagerbta Skuode veikianti picerija-kebabinė, kurios vieša reklama yra parašyta žemaičių kalba.
Susirinkusieji klausėsi J. Raišutienės sukurtų dainų iš naujosios jos knygos „Spalvoti nykštukai“. Koncertavo svečiai iš Plungės, Rietavo ir, žinoma, Skuodo.
Renginio finalas – bendra daina „Žemaitėjėbrongi, mes – tava vākā“, kurią atliko visi dalyviai ir žiūrovai.
Šventę vedė Skuodo Bartuvos progimnazijos mokinė DanielaZabitytė ir Skuodo viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Zabitienė, vasario 6-ąją diktavusi žemaičių kalbos egzaminą.
Pokalbis su Donata apie žemaičių kalbą
Žemaičių muziejaus „Alka“ komunikacijos specialistė D. Kazlauskienė „Telšių ŽINIOMS“ sakė, kad apie tai, jog rašomas toks diktantas, žinojusi jau seniau, buvo ne kartą jo klausiusi internetu, kai diktuodavo, tačiau niekada nepasiryždavusi dalyvauti. „Ankstesniais metais tikrai būta gerokai sunkesnių tekstų, nei buvo šiųmetis. Rašant gal kelete vietų stabtelėjau pagalvoti dėl rašybos. Iš esmės tekstas nebuvo keblus, nes jame esančius žodžius ne kartą jau pati buvau naudojusi kituose tekstuose, todėl rašyba buvo aiški“, – įspūdžiais dalijosi trečiosios vietos laimėtoja.
Donata – tikra žemaitė, telšiškė. Bet ar visuomet kalba žemaitiškai – darbe, namuose, susitikimuose? Buvo smalsu sužinoti, ar besimokydama mokykloje drąsiai kalbėjo žemaitiškai, tarp jaunimo anuomet lyg buvo nemadinga žemaičiuoti?
„Žemaičių kalbos vartojimas man lyg Baltijos bangavimas: su vienais kalbu lietuviškai, su kitais – tik žemaitiškai. Labai priklauso nuo aplinkos, į kurią patenku, – pasakojo D. Kazlauskienė. – Džiaugiuosi galėdama savo kasdienoje laviruoti tarp šių dviejų kalbų ir gebėti „junginėti“ kalbų mygtuką. Tiesa, mokykloje žemaičių kalba anaiptol nebuvo populiarinama. Pamenu, kad tuos, kurie bandydavo kalbėti žemaitiškai per pamokas, mokytojai pataisydavo ir liepdavo kalbėti lietuvių kalba. Gal kiek vėliau, jau vyresnėse klasėse, buvo skiriamas didesnis dėmesys žemaičių kalbai, organizuojami renginiai, įgyvendinamos įvairios iniciatyvos.“
Donatos dukros, kurioms yra „vėiniouleka“ ir šešeri, gali ir moka kalbėti žemaitiškai, bet telšiškė teigia norinti, kad jos kalbėtų ir gražia lietuvių kalba, kad gebėtų taisyklingai rašyti, ypač kai stipriai į kalbėseną skverbiasi dar viena – anglų – kalba.
„Noriu, kad mano vaikai gebėtų žongliruoti kiek įmanoma daugiau kalbų, jas teisingai vartotų (nemaišydami vienos su kita) ir tai deklaruotų kaip savo privalumą. Nuoširdžiai dedu pastangas, kad tiek Uršulė, tiek Liucija galėtų drąsiai viešumoje kalbėti tiek savo gimtąja – žemaičių dounininkų, tiek bendrine lietuvių kalba“, – tvirtino pašnekovė.
Moteris savo pastangas – mokyti vaikus dvikalbystės – prilygina sąmoningų emigrantų šeimai, kuri suvokia, jog kalbų mokėjimas yra ne minusas, o privalumas: „Nėra abejonių, kad kalbų mokymas ir mokymasis vaikams yra darbas, tad nuoširdžiai liūdna ir apmaudu, kad išvykę į svečias šalis mūsų lietuviai (ir, be abejo, žemaičiai) emigrantai aptingsta, tampa apatiški ir nebemoko vaikų kalbėti gimtąja kalba, bet diegia svetimą, savąją pamiršdami…“
Prakalbus apie žemaičių kalbos sudėtingumą Donata pastebėjo, kad jai žemaitiškai kalbėti labai lengva – iš esmės nesudaro jokio skirtumo, kaip kalba – lietuviškai ar žemaitiškai, o štai dėl rašybos – sudėtingiau, jos jau teko mokytis. „Pagrindiniu vadovėliu tapo Juozo Pabrėžos knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“. Džiaugiuosi, jog kalbininkui dr. J. Pabrėžai pavyko įrodyti, kad žemaičių kalba nėra tarmė, o atskira ir vertinga baltų kalbų dalis, turinti savarankišką kalbinę sistemą su unikalia gramatika, fonetika ir leksika. Dr. J. Pabrėžos moksliniai darbai ir atlikta istorijos šaltinių analizė aiškiai parodo, kad žemaičių kalba nuo seno turėjo savitus bruožus, kurie ją išskiria iš bendrinės lietuvių kalbos tarmių, todėl tai mane dar labiau įkvėpė pradėti mokytis rašyti žemaitiškai“, – džiaugėsi dr. J. Pabrėžos knyga ir jo pasiekimais dėl žemaičių kalbos Donata.
O ir pati D. Kazlauskienė daug prisideda, kad žemaičių kalba stiprėtų, vis labiau įsitvirtintų mūsų viešajame gyvenime. Ji pati žemaičių kalbos mokytis ir ją vartoti darbe pradėjo nuo 2016-ųjų metų, kai Telšiai buvo tapę Lietuvos kultūros sostine. „Po truputėlį, po žingsnelį vis aiškinausi žemaičių kalbos vingrybes. Vėliau susipažinau su dr. J. Pabrėža. Jo entuziazmas mane įkvėpė, todėl dar labiau nėriau į gylį. Pradėjau konsultuotis pati ir kitus konsultuoti, kaip reikia taisyklingai rašyti žodžius, leidausi į žemaitiškų žodžių paieškas, kad jie nebūtų svetimybės, o tikri, autentiški mūsų žodžiai. Ir kai įsisuki į tokį tinklą, tuomet savaime dalykai tampa ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Esu žemaitė, man patinka mano kraštas, patinka kalba, tačiau noriu, kad šis regionas būtų išskirtinis ir žinomas ne dėl kietakakčių, neperkalbamų, nepraustaburnių žemaičių būdo, bet kad Žemaitiją atspindėtų intelektualūs, sumanūs, ne įžūlūs, bet dori ir teisingi žemaičiai“, – kalbėjo telšiškė.
Donatos Kazlauskienės darbai, puoselėjantysžemaičių kalbą ir žemaitiškumą
Žemaičių kaimo muziejuje nuo 2022 m. organizuojama amatų ir kulinarijos paveldo šventė „Žemaitiugīvastis“. Projekto vadovė.
Konsultacijos kuriant atminimo ženklus „Ežiukas“, „Monetos“ (aut. Dominyka Gulbinaitė), „Paukštuitis“, „Blezdingas“ (aut. Stanislovas Adomaitis) Telšiuose, skirtus Žemaičių rašto metams paminėti, įgyvendinant Telšių rajono savivaldybės projektą „Plakečių žemaičių kalbai kūrimas ir montavimas Masčio ežero pakrantėje“.
Įmonių, įstaigų, privačių asmenų konsultavimas rengiant žemaitiškus tekstus.
Žemaičių kalbos seminaro organizavimas Žemaičių kaimo muziejuje 2022 m., kurį vedė Simono Daukanto premijos laureatė, Skuodo literatų klubo „Nojus“ pirmininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo narė, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narė, Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ buvusi redaktorė, Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Zabitienė.
Žemaičių tautinio kostiumo seminarų organizavimas 2022 m. ir 2024 m. Vedė Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė.
Aktyvi veikla Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos taryboje.
Interneto laidų „Mona meilė Telšē“ kūrimas (2019–2020 m.).
Žemaitiškų tekstų ruošimas interakcijoms naujojoje Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicijoje.
Skirtingų žemaičių kalbos dialektų audiotekstų ruošimas Didžiosios Žemaičių sienos, esančios Respublikos gatvėje, aštuntajai meninei plokštei, skirtai Žemaičių kalbos metams įprasminti (2022 m., kūrinio autorius – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas doc. Mindaugas Šimkevičius).
Dalyvavimas LRT laidoje „Kultūros diena“, rubrikoje, skirtoje žemaičių kalbai pristatyti.
Telšių skautų meškutės skulptūros atsiradimo ant tiltelio prie Masčio ežero viena iniciatorių (prie skulptūros atsiras žemaitiški tekstai).
