Kone kiekvieną vasarą mažame Spraudės kaimelyje (Rietavo sav.) apsilanko šiauliškis žygeivis, kelionių entuziastas Petras Turskis. Gamtos ramybėje, kaimo aplinkoje daug nereikia – užtenka vagonėlio nakvynei ir kibiro vandeniui atsinešti, o gražiausia muzika – paukščių giesmės. Čia keliautoją traukia kasmet, mat jo tėvai, seneliai buvo kilę būtent iš šių vietų.
Svajonė – knyga apie Rietavo istoriją
Pasiteiravus pašnekovo, kas jį paskatino domėtis Rietavo krašto istorija, sužinojome, kad pirmieji žingsniai, įkvėpę paieškoms, buvo galimybė atsiimti senelių žemę. Kaip sakė P. Turskis, tuomet pradėjo ieškoti dokumentų, vaikščioti po archyvus, rinkti medžiagą, o fiksuota laiko ataskaita labai užkrėtė.
Ponas Petras prasitarė, kad jo gyvenimas nebuvo lengvas, augti teko Sibire.
„Kiekvieną vasarą atvažiuoju į Spraudės kaimą, nes čia yra mano miško dalis. Išėjęs į pensiją, turiu daug laisvo laiko, o kažkada atsiradęs susidomėjimas istorija neišblėso“, – prasitarė jis.
Žila vietovės praeitis palieka įsimintinus pėdsakus, o laikui bėgant, keičiasi
papročiai, žmonių gyvenimo supratimas, namų ūkiai, pramonės įmonės netgi parduotuvių skaičius. Todėl P. Turskis prisipažino, kad dabar svajoja kada nors išleisti istorinę apžvalgą „Nuo Rietavo iki Spraudės“ (nuo 1800 metų iki šių dienų ar bent iki 2000 metų).
Savo ištakas žinoti būtina
Pasak pono Petro, duomenis apie Spraudės kaimą jis pradėjo rinkti gal 1990-aisiais metais, kuomet prasidėjo žemių grąžinimas. Tuomet jis ir susidomėjo savo šeimos genealogija, vyko į metrikacijos biurą, duomenų ieškojo archyvuose.
Buvo liūdna, kad Spraudės kaimas, kaip ir kiti kaimai po melioracijos, daug ko neteko. Štai, jo duomenimis, Spraudėje kažkada gyveno apie 250 žmonių, o dabar čia vos 36. Visiškai pasikeitė kraštovaizdis, nebeliko senųjų gyventojų.
„Laikas nestovi vietoje, o gamtos kaita natūrali. Tačiau istoriją, savo ištakas, pradžių pradžią būtina žinoti. Kiekvienas čia gyvenantis žmogus – savo laikmečio istorijos liudytojas, štai kad ir Spraudėje yra gyvenę žmonių, turėjusių pravardes „piktasis“, „girinis“, „medkojis“, „paštininkas“ ar net „tara bim bam“, tai irgi mūsų paveldo dalis“, –
sakė P. Turskis.
Deja, dabar čia išlikę tik didingą praeitį menantys medžiai bei žmonių prisiminimai. Anot jo, labai daug galėtų papasakoti viena seniausių šio kaimo gyventojų Paulina Papievienė.
Žemėlapyje fiksuoja partizanų kelius
Štai, pasak P. Turskio, kad ir Žadvainiuose – visi šnekėjo esą čia kažkur yra 1952 metais nukautų Lietuvos laisvės kovotojų-partizanų, Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno–Pilies būrio Antano Gedminto–Lakštučio (21 m.), Prano Grauslio–Pavasario (40 m.), Onos Juškienės–Stirnos-Onutės (29 m.), Juozo Oželio–Dagilio (29 m.) bei grupės vado Antano Kontrimo–Paramos (43 m.) žūties vieta, bet ieškoti niekas nesiėmė.
„Aš pats esu sukaupęs nemenką kelionių patirtį, žemėlapiais naudotis moku, tai pagalvojau, kad reikėtų ją surasti – kad gyvieji neliktumėm skolingi tiems, kas kovojo už Lietuvą. Iš vietos gyventojų sužinojęs istoriją, šiaušiau, šiaušiau dvi dienas po apylinkės eglynus, bet nieko neradau“ – pasakojo apie paieškų pradžią P. Turskis.
Po šios nesėkmės jis kreipėsi į buvusį girininką Antaną Raškauską, kuris prasitarė, kad bene geriausiai vietos eglynus galėtų pažinti čia, „miško fabrikėlyje“ naminukę kažkada virusieji darbininkėliai. Pakalbintas vienas jų, dabar garbaus amžiaus žmogus dėl ligos gulintis lovoje, laimei, tikrai prisiminė, užtikęs kažką panašaus miške – prie eglės prikaltą kryželį.
Šis kryželis ir padėjo rasti tikslią partizanų žūties vietą, o būtent atkaklūs P. Turskio žygiai po miškingas apylinkes ir jo pastangos išsaugoti partizanų atminimą neliko bevaisės. Šiemet, Gedulo ir vilties dieną, Žadvainių miške pastatytas paminklas žūties vietai įamžinti.
Justino Kontrimo surinkta medžiaga
P. Turskis minėjo, kad Spraudėje, kaip ir visuose kituose kaimuose, buvo ir paskenduolių, ir pakaruoklių, ir numirusių nekrikštytų vaikelių, tačiau ši istorijos dalis neviešinama, tik pavieniai medžiai byloja apie kažkada čia buvusias sodybas, jų gyvenimą. Visas žmonių gyvenimas išlikęs tik senųjų gyventojų prisiminimuose.
Jis rodė paties surinktą ir užfiksuotą Rietavo miestelio išdėstymo kaitą bei džiaugėsi gavęs visus 4 „Pilalės“ klubo entuziasto a. a. Justino Kontrimo (1916-1991 m.) kraštotyrinės ekspedicijos „Rietavas“ tomus. Juose – tikras krašto istorijos ir kalbos lobynas. P. Turskis tikino, kad J. Kontrimo nuopelnai Rietavo istorijai yra didžiuliai. Pasak pašnekovo, Rietavo istorijos tomus rašė gal 30 žmonių kolektyvas. Tuomet dar nebuvę jokių projektų, jokio finansavimo. Žmones suburdavo idėjos, kurios skatino dirbti visuomeninį darbą.
Neturi net muziejus
„Apie Rietavą ir jo apylinkes esu surinkęs tiek ir tokios medžiagos, kurios net muziejus neturi. Jau gerus du dešimtmečius kaupiu viską, kas parašyta, kai kuriuos istorinius faktus tikrinu savo žygių metu. Viską fiksuoju žemėlapiuose. Esu pažymėjęs šiose apylinkėse partizanų buveinės išsidėstymo žiedą, Rietavo gyventojų skaičiaus dinamiką, spaudos kaitą – štai „Žemaitis“ 1950-1962 metais vadinosi „Komunizmo keliu“, keitėsi parkas, miškininkystė, mokyklos, jų direktoriai, policija, paštas, ligoninė, turgus, kapai, nufotografuoti kryžiai. Tikiuosi, kad kada nors pavyks viską, kas sukaupta, paviešinti“, – prasitarė pašnekovas.
