Lėipas 13-a – Pasaulė žemaitiu vėinībės dėina. Jau XIII a. pradiuo, formoujontėis Lietuvuos valstībē, išrīškiejė do stėprė terituorėnē-gėntėnē brondoulē – Žemaitėjė ėr Lietova. Panašos karėnės jieguos balansus, karības patėrtės liemė, ka santīkē tarp anū bova rezervoutė. Stolbėnama Žemaitėjės kariuomenės pergalė 1236 m. Saulės mūšie, katramė žemaitē, vadovaujamė žemaitiu konėgaikštė Vīkinta, sotrioškėna galinga jungtėnė Livuonėjės ordėna ėr pėrmuojė krīžiaus žīgė priš Lietova (nukreipta i Žemaitėjė) kariuomenė, tapa na tik platē žėnuoma krikščiuonėškamė pasaulie, bat i paruodė naitikietėna žemaitiu gebiejėma ėr rīžta gintė sava žemė.
Žemaitėjės santīkē so Lietova īpatingā komplikavuos 1253 m., kumet Laterano kurėjės ėr Livuonėjės ordėna iniciatīva ėr pastunguoms Lietuvuos karalio vainėkouts Mindaugs dovanuojė Ordėnou anuo navalduoma Žemaitėjė. So Ordėno sodarės taika, vo Žemaitėjė palėkės vėina kovuo so vokītiu Ordėno, Mindaugs vėsas Lietuvuos pastongas nukreip i sosėskaldiosė ėr nusėlposė Rusia – „lėngva gruobė“ krīptė…
Žemaitē, sovuokdamė egzistėncėnė griesmė sava kraštou, gerā žėnuodamė Prūsėjės ėr Livuonėjės gėntiū lėkėma, sovienėj Žemaitėjės gėntiū jiegas bėndrā kuovā ėr 1255 m. sokor Žemaitiu žemiu konfederacėjė. Prasėded 10-tėis kartū, do šimtus metu (ligi 1422 m. Melna taikuos sotartėis) trokosė vėinėšuojė Žemaitėjės kuova (prof. E. Gudavičius) – Žemaitėjės kars so krīžiuotēs. Ėr tuoki sovienīta, efektīvė žemaitiu gīnība privertė Teutonu ordėna keistė kara so Žemaitėjė taktėka, naapsėrėbuojont kasmetėnēs kara žīgēs i Žemaitėjė.
1260 m. Klaipiedas pilie Sembėjės užkariavėma pavīzdio Ordėns sutelk kariuomėnė lemiamam ėr trioškėnamam smūgiou – napaklūstontē Žemaitėjē nugalietė ėr, anon prijungos pri Ordėna, sausoma sojungtė Livuonėjės ėr Prūsėjės žemės. Tam Ordėns sutelk dėdėlė, galinga jiega – vėsas Prūsėjės ėr Livuonėjės karėnės pajiegas, daugībė riteriu ėš Euruopas, Švedėjės karalaitė Karuolė vadovaujama kariuomėnė ėr danu dalėnius ėš Revelė (Tallinas). Žemaitėjė tēp pat roušies. Žemaitiu gėntiū sueiguo išrenkams Žemaitiu kariuomėnės vads (naabejuotėnā talėntingiausis XIII–XVI a. kariuomėnės vads Lietuvuos istuorijuo) – Algmėns. Žūtbūtinē kuovā ėš vėsuos Žemaitėjės sotelkama dėdėlė žemaitiu kariuomėnė.
Algmėna vadovaujama Žemaitėjės kariuomėnė, iviliuojosi i Žemaitėjės gėloma 1260 m. lėipas pradiuo isėveržosė jungtėnė Ordėna ė krīžiaus žīgė kariuomėnė, apēn anon ė vėsa jiega ožpol Ordėna valduoma Kurša. Tuoks Žemaitėjės kariuomėnės manevrus Ordėna privert nutrauktė Žemaitėjės poulėma ė skobē žīgioutė gelbietė Livuonėjės. Algmėns pasitink skobė žīgė išvarginta Ordėna kariuomėnė Žemaitėjės kariuomenē palonkiuo pelkietuo vėituo pri Dorbis ežera (Latvėjė) ėr 1260 m. lėipos 13 d. ivīkosiamė žīmiausiamė Lietuvuos XIII–XIV a. istuorijuo mūšie sotrioškėn galingiausė tuo laika prieša kariuomėnė.
Tuo mūšė masta geriausē demonstrou skaičē: so jungtėnės Ordėna kariuomėnės vadās kovuo krėta ėr 150 riteriu (Saulės mūšis 1236 m. – 48 riterē; Žalgėrė mūšis 1410 m. – 200 riteriu) ėr baveik vėsa Ordėna kariuomėnė.
Laimiets Dorbis mūšis vėsū baltu akiesė pavertė Žemaitėjė išsėvadavėma ėš Ordėna simbuolio. Reikšmingā nusėlpos karėnē Ordėna galē, Žemaitėjė užiemė peitėnė Livuonėjės terituorėjė ligi Baltiėjės jūras (so Palonga ėr Švėntuojė), galotėnā nukėrsdama strategėškā svarbė sausumuos rīši tarp Livuonėjės ėr Prūsėjės. Naabejuotėnā, ka tas išgelbiejė latvius ėr estus nu spartiuos vokičiū kolonizacėjės. Sokėla Prūsėjė (H. Manta vadovaujams Didēsis prūsu sokėlėms), Kuršas, Žiemgala… – sojoda vėsas baltu gėntis. Gailo, bet Žemaitėjė, stuoviejusi tuo baltu išsėvadavėma prīšakie, Dorbis mūšie patīrusi didiliū nuostuoliu, karėnė jiega sokėlusims baltams padietė nagaliejė. Vo Lietuvuos karalius Mindaugs svarbiausius ėr lemiamus XIII a. īvīkius stebiejė ėš šalėis – nikāp napadiedams ni žūtbūtėnē žemaitiu kuovā, ni išsėvadoutė sokėlosims baltams…
Poiki, stolbėnama žemaitiu pergalė Dorbis mūšie na tik nuliemė vėsa rītėnė Baltėjės kronta valstībiu lėkėma, bat vėsam pasauliou paruodė stebietėna gimstontės žemaitiu tautuos gebiejėma ėr rīžta gintė sava žemė ėr savastė. Naabejuojam, ka Žemaitėjē pralaimiejos šiuos Euruopas dalėis istuorėjė būtom kituokė… – tėkriausē ba Žemaitėjės, Lietuvuos, Latvėjės, Estėjės ar Lėnkėjės…
Dėdžioukimies sava pruotieviu rīžto ėr gebiejėmo gintė savastė – sava šaknis. Bronginkem unikaliuos, gīvuos istuorėnės Euruopas žemės istuorėnė atmintė, rinkimies Žemaitėjės miestūsė i miesteliūsė, gīvenvietiesė i vėinkėimiūsė i lėipas 13 dėina, ėškėlē miniekem PASAULĖ ŽEMAITIU VĒINĪBĖS DĖINA. Paruodīkem, ka Žemaitėjė gīva, ka žemaitē tabgīven sava istuorinie žemie, ka tebšnek kalba, katra īr graži, savėta, vėina ėš gīvū indoeuropietiu baltu gropės kalbū – žemaitiu kalba.
Pasaulie gerā žėnuoms māstītuos, semiuotėkas tievs Greims Algėrds Julijus īr pasakės: „…je dėdelės tautas gal lēstė sau eksperimėntoutė, mažuoms tautuoms tapatībės praradėms – savėžodībė.“ Praradė savastė, tapsem beveidē, pasauliou naiduomė, nes ba savastėis tapsem mažo, pėlko, nareikšmingo statistinio ekonuomėnio vėineto. Ėšsauguojė tapatībė, neveizont mūsa mažoma, so pasaulio galiesem dalintėis sava ėšskėrtėnomo, gautė ėr doutė.
B O S K E M, ŽEMAITĒ!
Žemaitiu kultūras draugėjės prezidėnts prop. Žebrauskis Algėrds
