Kitą dieną po Užgavėnių į popietę, surengtą Platelių dvaro svirne, rinkosi 85-metį švenčiančio medžio drožėjo Kazimiero Striaupos kūrybos gerbėjai. Čia surengta jubiliejinė tautodailininko darbų paroda.
Sukaktuvininką sveikino ilgametis Seimo narys Jurgis Razma ir Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, mero pavaduotojas Mindaugas Jurčius.
Gal prieš dešimt metų sumaniau nukakti į Dovainius ir pašnekinti jau gerokai išgarsėjusį liaudies meistrą Kazimierą Striaupą, padaryti jo nuotraukų. Pabuvau jo nuostabioje medžio drožinių klėtelėje. Tada dar fotosesijai mes ėjome prie galingo ąžuolo, o Kazimieras rankose nešėsi dvi masyvias medžio skulptūras – Lietuvos globėją šventąjį Kazimierą ir, jei neklystu, šventąjį Stanislovą.
Vyko smagi fotosesija su lengvai bendraujančiu, nepaprastai talentingu žmogumi. Įdomu tai, kad jis pradėjo drožinėti išėjęs į pensiją. Daugeliui yra sakęs, kad drožti kažkur įlindęs į kertę ėmė tik dėl to, kad vaikams nesimaišytų po kojomis.
Tas nesimaišymas ilgainiui išaugo į tai, kad K. Striaupa 2000 metais buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Pabiro dovainiškio drožiniai kaip žirniai iš maišo. Meistras ėmė dalyvauti reikšmingose respublikinėse parodose, konkursuose. Jo medinukai sulaukė menotyrininkų dėmesio.
Respublikinėje parodoje-konkurse Rokiškyje K. Striaupa pelnė Liongino Šepkos premiją – tapo laureatu.
Tai dar labiau paskatino jį kurti. Lietuvos nacionalinio kultūros centro inicijuotoje respublikinėje parodoje-konkurse 2006-aisiais drožėjas laimėjo „Aukso vainiką“.
Po penkerių metų Kazimierui už vaizduojamosios dailės kūrinius uždėtas dar vienas „Auksinis vainikas“. Pagal nuostatus tokį apdovanojimą bet kuris šalies tautodailininkas gali gauti tik kas penkeri metai. Tad dabar dovainiškis niekaip nesulaukia, kol prabėgs tie metai ir jis vėl galės pretenduoti į apdovanojimą. Tam jis labai ruošiasi.
Kai kurie menininkai ilgai suka galvą, koks bus naujas jo kūrinys.
K. Striaupai iš to net juokas ima. „Man minčių niekada netrūksta. Ką nors iš vaikystės prisiminimų išdrožiu. Juk teko ir piemenauti. Išmokiau ožį ir jodinėjau ant jo. Kartą atjojau pas kaimyną. Jis buvo apsivilkęs kailinius. Pasidomėjo, ar mano raguotasis badosi, ir priklaupęs atstatė užpakalį. Ožys pasilenkė, užkabino šakumą, kilstelėjo ragus ir išilgai perplėšė kailinius. Toks drožinys yra šioje parodoje“, – juokdamasis menininkas atsisėdo ant savo sukurtojo ožio, o man beliko jį nufotografuoti.
Ir tikrai Kazimieras jau nesuskaičiuotų, kiek yra visokiausių įdomybių pridrožęs. Parodoje eksponuojama tik dalelė jų. Kaip ir dauguma drožėjų, jis pradėjo nuo šventųjų.
„Daugelis Kazimiero kūrinių – humoristiniai, su pašaipėle. Jis unikalus tuo, kad drožia be jokių pamokymų, kaip jam sako širdis. Yra išdrožęs buitinių scenų, ūkio darbų ir žmogaus gyvenimo akimirkų momentų, net politikų. Skulptūros itin žemaitiškos, atspindinčios mūsų krašto tradicijas“, – kalbėjo buvusi rajono tautodailininkų kuratorė Zafira Leilionienė, nuo liaudies menininkų jubiliatui įteikusi gėlių puokštę.
Sveikintojų netrūko. Tačiau visus pranoko Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė Sigutė Dacienė: ji net su muzika užtraukė dainą „Širdele mano“, dargi pašokdino jubiliatą. Aišku, sugiedota „Ilgiausių metų“.
Renginį vedė Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja Aldona Kuprelytė.
Kai skaitytojai skaitys šitas eilutes, jau bus atūžtas Kazimiero jubiliejui skirtas pobūvis. Jis puikiai sutapo su Kazimierinėmis ir parskrendančiomis pempėmis. Prasidėjo pavasaris. Dar daug pavasarių sulaukti sukaktuvininkui linki ir „Plungė“.
Autoriaus nuotr.
