Neseniai rašėme apie klumpdirbį, ko gero, vienintelį mūsų krašte, tautodailininką, medžio drožėją, pedagogą Viktorą Raibužį. Tačiau mugėse, festivaliuose kartu su juo drožybos amatą demonstruoja ir įvairiuose konkursuose pergales, pagyrimo raštus pelnę mokiniai. Tad šį kartą dėmesys jaunajai kartai, sekančiai savo mokytojo pėdomis. Reikia pastebėti, kad žurnalistų plunksnos vertas ne vienas V. Raibužio ugdytinis.
Paskatino draugas ir tėtis
Pabendrauti su mumis sutiko plungiškis „Saulės“ gimnazijos moksleivis Paulius Mikšta ir iš Plunkėnų kaimo netoli Rietavo kilęs, Tauragės profesinio mokymo centre dailidės amato paslaptis kremtantis Jaunutis Rudys. Vaikinai praėjusiais metais dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamame konkurse „Sidabro vainikėlis“. Savo amžiaus grupėje P. Mikšta užėmė antrąją vietą. O J. Rudys Plungės kultūros centro organizuojamoje parodoje-konkurse „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ buvo išrinktas geriausiu amatininku ir apdovanotas S. Riaubos premija.
P. Mikšta drožinėjimu susidomėjo besimokydamas Plungės „Babrungo“ progimnazijos šeštoje klasėje. Į darbo su medžiu pasaulį jį atvedė draugas. „Vienas iš mano draugų pasiūlė lankyti drožybos užsiėmimus. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – prisiminė vaikinas.
J. Rudį domėtis darbu su medžiu paskatino tėtis. „Man, vaikui, visada būdavo įdomu grįžus iš mokyklos pažiūrėti, ką tėtis dirba iš medžio. Ir nebūdavo svarbu, ar tai suolas, ar durys, ar rąstinis namas. Visada žiūrėdavau, mokydavausi iš jo ir padėdavau“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis. Pasak Jaunučio, jo tėtis stato rąstinius namus, įvairias pavėsines, anksčiau darydavo lauko baldus, karkasinius namelius ir namus.
Pirmieji darbai
Ko gero, kiekvienam kūrėjui, nepaisant amžiaus, atmintyje išlieka pirmas jo kūrybos vaisius, gal ir netobulas, bet artimas širdžiai. Einant laikui, labiau įgudus rankai, dirbiniai sudėtingėja.
Paulius pasakojo, kad pirmą savo darbą padarė prieš ketverius ar penkerius metus. Tai buvo paprastas iš pasakos „išimtas“ veikėjas ir išdrožinėtas kaip paveikslas. „Kol kas drožinėju tik paprastas skulptūras, retkarčiais ką nors įvairesnio, bet dabar geriausiai sekasi su skulptūromis“, – teigė plungiškis.
Jaunutis prisiminė, kad, padėdamas tėčiui, visada audė mintį ir pats ką nors sumeistrauti. „Pasiimdavau tėčio įrankius, dažniausiai pjūkliuką, ir kokių nors nuopjovų, pasidėdavau ant darbastalio ir pjaustinėdavau visokiausias detales. Dažniausiai bandydavau padaryti nedidelius šautuvus, inkilus arba žaislus: traktoriukus, mašinytes, lėktuvėlius. Bet turbūt pats pirmasis dirbinys buvo nedidelis šautuvas“, – vaikystės prisiminimais dalijosi vaikinas.
Keturiolikmetį J. Rudį „užkabino“ vaizdo įrašas, kuriame buvo rodoma, kaip iš medienos ruošinio ištekinamas indas. „Tada pagalvojau, kad ir aš norėčiau kažką panašaus padaryti. Buvo tik viena bėda – neturėjau tekinimo staklių, tad dar tą pačią dieną pasiryžau jas pasigaminti“, – apie drąsų eksperimentą kalbėjo jaunasis kūrėjas. Pasak jo, kažkada tėtis buvo nusipirkęs nedideles obliavimo stakles, bet jos nepasiteisino ir liko stovėti užkrautos malkomis.
„Vieną kartą tėtis paprašė sudėti malkas į eiles. Kai visas malkas atkrausčiau, pamačiau tas stakles ir pagalvojau, kad jas išeitų paversti į tekinimo. Grįžęs namo, paklausiau tėčio, ar galiu jas pasiimti. Gavęs leidimą, prisėdau prie kompiuterio ir ieškojau informacijos, kaip pasigaminti tekinimo stakles. Tą vakarą peržiūrėjau gal 20 vaizdo pamokų. Kitą dieną ėmiausi darbo: pasiėmiau geriausią tėčio medieną, žinoma, jam nežinant, nes buvau įsitikinęs, kad man pavyks. Pjaustinėjau, gręžiojau, varžiau… Per dvi savaites turbūt iš šešto karto pavyko stakles pasigaminti. Savo „šedevrą“ parodžiau tėčiui ir buvau pagirtas“, –
savarankiškos meistrystės istoriją atskleidė J. Rudys.
Įgyvendinęs užsibrėžtą tikslą – pasidaryti tekinimo stakles – Jaunutis susirinko visus, kokius turi, kaltus ir pradėjo tekinti. „Tekinu iš medžio iki šiol, tad manau, kad daugiausia turiu šios patirties. Be to, tai man labiausiai patinka ir sekasi daryti. Įdomiausia tekinti iš medžio gumbų, man jų tekstūra gražiausia. Mokytojas V. Raibužis parodė, kad gaminiai iš gumbų išeina labai gražūs“, – kalbėjo vaikinas.
Konkursai skatina tobulėti
Kaip ir minėta, vaikinai dalyvauja įvairiuose konkursuose, tad smalsu, ar dar pamena jausmą, išgyventą po pirmo laimėjimo? „Jei gerai prisimenu, pirmasis konkursas buvo „Sidabro vainikėlis“, kuriame laimėjau bene antrąją ar trečiąją vietą. Tai suteikė pasitikėjimo dirbti toliau ir dalyvauti tolesniuose konkursuose. Ypač patiko keliauti po kitus miestus ir pamatyti kitų dalyvių darbų“, – neslėpė P. Mikšta.
J. Rudys taip pat yra dalyvavęs ne viename konkurse, gavęs ir apdovanojimų, ir pagyrimo raštų. „Bet mano pirmasis ir įsimintiniausias įvertinimas – 2019 m. „Sidabro vainikėlio“ pirmoji vieta regioniniame ture. Mane tai paskatino eiti šiuo keliu ir tobulėti. Buvo malonu, kad mano darbus įvertino regiono mastu“, – kalbėjo jaunuolis.
Savaime suprantama, kad ruošiantis konkursams ar drožinėjant savo malonumui susikaupia dirbinių. Tad kur vaikinai juos deda: saugo, dovanoja, o gal parduoda? P. Mikšta neslėpė, jog kol kas savo darbus saugo. Kartais duoda tėvams kambariui ar namų aplinkai papuošti. O štai J. Rudys dirbinius, su kuriais laimi konkursą, laiko kaip trofėjus, kitus dovanoja arba parduoda. „Pirmieji gaminiai man yra patys brangiausi, skatinantys tobulėti. Dažnai juos paimu į rankas ir prisimenu, kad daugeliui šie dirbiniai patiko, kad dėl jų buvau įvertintas. Man tai labai svarbu“, – samprotavo vaikinas.
Žvilgsnis į ateitį
Būna, jog žmogus, atradęs save vienoje ar kitoje sferoje, supranta, kad tai ir yra jo gyvenimo tikslas. „Kadangi man patinka medžio darbai, tiek smulkūs, tiek ir statiniai iš rąstų, norėčiau pats pabandyti namą pastatyti. Mėgstu ne tik tekinti, norėčiau išmokti drožinėti skulptūras, statyti pastatus ir užsiimti medžio architektūra. Manau, kad tai bus mano gyvenimo dalis“, – ateities planais dalijosi J. Rudys.
P. Mikšta neslėpė, jog dėl savo ateities dar nėra apsisprendęs, o drožybą laiko paprastu pomėgiu. „Drožyba man tiesiog geras laiko leidimas“, – sakė jis. Jaunasis skulptorius, be drožinėjimo, užsiima sunkiąja atletika, kur taip pat yra pelnęs kelis laimėjimus. Sulaukęs pilnametystės pradėjo domėtis automobiliais.
„Turiu dvi „ligas“: drožybą ir žvejybą, bet viena kitai netrukdo“, – apie savo pomėgius kalbėjo Jaunutis.
Jaunieji kūrėjai jau pateikė savo darbus parodai-konkursui „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ – juos vertins ne tik komisija, bet ir lankytojai. Tad linkime jaunuoliams sėkmės ne tik konkurse, bet ir kūrybinėje veikloje.
