Minėdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį, negalime neprisiminti ir daugybės dėl Tėvynės laisvės kovojusių, jos labui savo gyvenimą paskyrusių mūsų šalies dvasininkų.
Tarp dvidešimties 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės Akto signatarų buvo keturi kunigai: Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis ir Kazimieras Steponas Šaulys.
Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Telšių vyskupas ir viena svarbiausių politinių figūrų tarpukario Lietuvoje J. Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferenciją. Jos metu dvasininkas buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918-ųjų vasario 16-ąją kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos mūsų valstybės atkūrimo aktą. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju Tarybos vicepirmininku. 1918 m. buvo Lietuvos Tarybos, o vėliau Valstybės Tarybos pirmininkas.
J. Staugaitis kartu su Antanu Smetona ir Jonu Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu buvo gautas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas de facto. 1920-aisiais signataras vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą, siekiant mūsų šalies tarptautinio politinio pripažinimo. J. Staugaitis mokėjo septynias užsienio kalbas, tai jam padėjo operatyviai užmegzti dalykinius, draugiškus kontaktus su užsienio šalių diplomatais. Jau būdamas Telšių vyskupas, jis juokaudavo, kad niekaip nesiseka išmokti aštuntos kalbos – žemaičių…
Signataras nemažai pasidarbavo ir steigiant Bažnyčios provinciją. Šiais reikalais jam teko daug lankytis Romoje. 1919 m. tokia kelionė davė akivaizdų rezultatą – Vatikanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors de jure ją pripažino tik 1922 m. J. Staugaičio pastangomis Vatikane buvo padėti Lietuvos diplomatinės atstovybės pagrindai.
1926 m. į valdžią atėjus A. Smetonai, J. Staugaitis, kurio pažiūros gerokai skyrėsi nuo A. Smetonos, savo noru pasitraukė iš politinio gyvenimo. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Telšių vyskupu. Telšių vyskupiją valdė septyniolika metų. Pradėjęs eiti šias pareigas, ėmėsi tvirtinti jam patikėtos naujai suformuotos vyskupijos pagrindus. Jo rūpesčiu buvo pastatyta trijų aukštų Telšių kunigų seminarija, įspūdingi vyskupų rūmai (Telšių vyskupijos kurija). Dvasininkas rūpinosi, kad būtų leidžiamas 1925 m. įkurtas vienas iš svarbiausių Žemaitijos krašto laikraščių tarpukariu – „Žemaičių prietelius“ (leidyba nutraukta 1940 m., prasidėjus okupacijai).
J. Staugaitis nepriklausomos Lietuvos metais buvo vienas iš aktyviausių šalies vyskupų, palaikė ryšius su katalikų organizacijomis, kovojo už krikščionių demokratų veiklos ir žodžio laisvę tuo laikotarpiu, kai parlamentas buvo paleistas. Vyskupas 1933 m. rugsėjo 24 d. pašventino pastatytą Plungės bažnyčią. Mūsų miesto maldos namų statytojo prelato Povilo Pukio gyvenimas ir auka vardan Lietuvos verti atskiro straipsnio, todėl šį dvasininką šiais, jubiliejiniais, metais dar prisiminsime.
Sovietinės ir nacistinės okupacijų metu J. Staugaitis labai daug dėmesio skyrė žmonių apsaugai nuo okupantų terorizavimo. Jis rūpinosi ne tik lietuviais, bet stengėsi padėti ir Lietuvos žydams. Telšių vyskupas griežtai atsisakė įgyvendinti nacistinės valdžios reikalavimą ir tapti agitatoriumi, raginančiu lietuvius jungtis į vermachtą.
1943 metų liepos 8 dieną vyskupą ištiko širdies smūgis. Nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, jis pasirūpino, kad jo įpėdiniu taptų žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjo – kunigas Vincentas Borisevičius. J. Staugaitis nesuklydo, nes jo įpėdinis vėliau drąsiai pasirinko kankinio kelią.
Prieš keletą dienų su dideliu malonumu baigiau skaityti ką tik pasirodžiusią dr. Algimanto Katiliaus knygą „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“, pasakojančią apie kito Vasario 16-osios akto signataro, Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo Seimo nario, prelato K. S. Šaulio gyvenimą ir veiklą. Jam jau kitą dieną po Nepriklausomybės Akto pasirašymo teko ypatinga misija – įteikti dokumento kopiją vokiečių okupacinės valdžios administracijos vadovui, kad žinią apie nepriklausomybės paskelbimą oficialiai perduotų Berlynui.
Apie šią misiją 1947 m. žurnale „Tėvynės sargas“, jau pasitraukęs į Vakarus, signataras rašė: „Paskelbtą Aktą reikėjo pranešti Vokietijai, Rusijai ir kitų valstybių vyriausybėms, prašant priimti žinion įvykusį faktą, ir reikalauti pripažinti naujai atkurtą valstybę de facto ir de jure. Bet kaip susisiekti su užsieniu, kokiais keliais siųsti Akto tekstą, kaip supažindinti užsienius su Lietuvos politinės laisvės paskelbimu, kai visos sienos uždaros? Visos susisiekimo priemonės buvo okupantų rankose. Reicho vyriausybės valdžią Lietuvoje vykdė ypatinga civilinė administracija, kurios priešakyje stovėjo valdžios šefas, tuomet rezidavęs Kaune…“
Kadangi visas susirašinėjimas su Vokietija ar kitų šalių valdžia oficialiai tegalėjo vykti tik per šefo įstaigą, Lietuvos Tarybos prezidiumas nutarė vieną Nepriklausomybės Akto egzempliorių siųsti Reicho valdžiai į Berlyną oficialiu būdu per Lietuvos administracijos šefą. Tad prelatui K. S. Šauliui, gyvenusiam Kaune, ir buvo pavesta vieną dokumento originalą nuvežti į Kauną ir įteikti šefui. Į vokiečių valdžios įstaigą atvykęs vasario 17-ąją 10 valandą ryto, signataras atsakymo laukė iki šeštos vakaro. Pagaliau pasirodęs administracijos vadovas pareiškė, jog rašto turinys esąs jiems nepriimtinas ir jis atsisakąs jį siųsti toliau. „Tuo tarpu kitur įvykiai klostėsi mūsų naudai. Jau rytojaus dieną, vasario 18-ąją, Lietuvos politinės laisvės aktas buvo paskelbtas keliuose Berlyno dienraščiuose“, – prisiminimuose rašo signataras K. S. Šaulys.
Būsimą nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarką turėjo nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, tačiau dėl nepriklausomybės karų jo rinkimai užtruko ir įvyko tik 1920 metais. Į pirmąjį demokratiškai žmonių išrinktą parlamentą Krikščionių demokratų partijos sąraše pateko ir K. S. Šaulys. Čia jis pasirodė kaip nelabai tipiškas politikas, nes nemėgo dažnai kalbėti iš tribūnos, vengė didelių debatų, pigaus populiarumo, pirmenybę teikdamas tyliam, kantriam darbui Konstitucijos ir Redakcinėje komisijose. 1922-aisiais pasitraukė iš Seimo, nusprendęs atsidėti darbams, kuriems manė tinkąs kur kas geriau nei politikai. „Išstojau iš Seimo, kad nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų ar pavestųjų darbų dėl laiko stokos. Iš vienos pusės Seimas, iš antros – darbas plačios anuomet Žemaičių vyskupijos kurijoje ir profesūra Teologijos-filosofijos fakultete. Dirbant parlamentinį darbą be pilno atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Išstoti iš Seimo – tai visai nereiškia nebedalyvauti politikos gyvenime. Mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip, kaip parlamentarai“, – taip apie savo apsisprendimą dvasininkas rašė laiške istorikui Zenonui Ivinskiui.
1944 metais, kaip ir nemaža dalis aukštų katalikų dvasininkų, kuriems grėsė į Lietuvą sugrįžtančių sovietų represijos, K. S. Šaulys pasitraukė į Vakarus – apsigyveno Šveicarijos Lugano mieste, kur 1964-aisiais mirė.
Pasakojimą apie Lietuvą kūrusius ir dėl jos pasiaukojusius dvasininkus tęsime kituose „Katalikų šviesos“ puslapiuose.
