Šis penktadienis Virginijai Janinai Mišeikienei – išskirtinis: moteris ruošiasi kelionei į Vilnių, į Prezidentūrą. Iš ten ji grįš su ypatingu apdovanojimu – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, kurį įteiks mūsų šalies vadovas Gitanas Nausėda. Kiekvienais metais, artėjant Motinos dienai, Prezidentūroje rengiama ceremonija, kurios metu apdovanojamos ir pagerbiamos Mamos iš visų Lietuvos regionų. Prezidentas moteris apdovanoja už jų nuopelnus motinystei, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei. V. J. Mišeikienė, be jokios abejonės, šios pagarbos nusipelnė, juk ji – net 12 vaikų Mama!
Į Vilnių tikrai vyks
Suskubome aplankyti šią garbingą Vieštovėnų kaime gyvenančią Mamą. 78 metų V. J. Mišeikienė prisipažįsta, kad sužinojusi, jog yra pakviesta atvykti į Vilnių, iš pradžių išsigando – nejauku pasidarė, bet vėliau su šia mintimi apsiprato ir baimės nebeliko. Į Vilnių ji tikrai vyks. Štai žinanti jau ir kokiu kostiumėliu apsirengs, kaip pasipuoš – viskas apgalvota dar prieš keletą dienų. Vyks kartu su dviem iš savo vaikų – Povilu ir Virginija. Jei keliautų visi, tai turbūt reiktų kokio autobuso – labai jau didelė ir graži Mišeikių šeima.
Tiesa, senolė prisipažįsta, kad tokio įvertinimo ji tikėjosi anksčiau. Neslepia, kad ir šiokią tokią nuoskaudą jausdavo skaitydama, kad garbingas apdovanojimas įteiktas kur kas mažiau vaikų pagimdžiusiai mamai. „Aišku, žinia apie skirtąjį apdovanojimą ir nustebino, ir nudžiugino. Bet ar bereikėjo?.. Jei anksčiau, būčiau sveikom kojom nuėjusi ordino atsiimti, o dabar štai – jau su lazda“, – pastebėjo Virginija.
Kiekvienas – lauktas, mylimas, reikalingas
Virginija Janina Mišeikienė su savo amžinatilsį vyru Jonu susilaukė ir dorai išauklėjo 12 vaikų: išaugino 9 sūnus ir 3 dukras. „Vaikus visada mylėjau, bet, kad pati tiek jų susilauksiu, niekada negalvojau“, – sako Virginija. Tačiau kiekvienas iš jų – lauktas, mylimas, reikalingas ir štai senatvėje – tikra paguoda. „Smagu, kad toks būrys esam, gera pas vaikus kartais paviešėti, yra kur nuvažiuoti, ką aplankyti, džiaugiuosi, kad mane aplanko“, – kalbėjo senolė. Jos kasdienybės vienatvė neslegia: Virginija gyvena su vienu iš sūnų – Povilu. Aišku, širdis dar nėra atlėgusi po vyro mirties, tad dar skaudu kalbėti apie praėjusiais metais Anapilin išėjusį Joną.
Kartu – kone 60 metų
Mišeikiai kartu pragyveno ilgą amžių: šiais metais būtų minėję 60 metų bendro gyvenimo sukaktį. „Geras vyras buvo, – prisiminė Virginija. – Nusileisdavau jam, jei kokį vieną kitą kartą ir linksmesnis grįždavo. Nesitrankėm mudu. Nešokdavau aš į akis – juk tas pats bus, ar tu nervinsies, ar nesinervinsi. Niekas nepasikeis.“
Įdomu tai, jog Virginija su Jonu susituokė vos po trijų mėnesių draugystės. „Susipažinom jo sesers vestuvėse. Mano tėvai neleido ilgai draugauti, sakė: arba „ženijatės“, arba nieko nebus“, – bendro gyvenimo pradžią prisiminė moteris.
Didžiuodamasi ji kalba apie tai, jog jos Jonas buvo labai darbštus žmogus. Ir darbdavys girininkas jį labai vertinęs. Dėl to jie iš Vėžaičių, esančių Klaipėdos rajone, persikėlė gyventi į Plungės rajoną. „Vyras visą amžių miškų ūkyje su benzininiu pjūklu dirbo. Kai Vėžaičių girininkas išvyko į Plungę, tai ir mano vyrą kartu pasikvietė. Jonas negalėjo be miško, net išėjęs į pensiją vos ne kiekvieną dieną į jį eidavo, sakydavo, kad nori pakvėpuoti grynu oru…“, – toliau pasakojo vieštovėniškė. Pati Virginija jaunystėje dirbo karvių melžėja, bet kai sukūrė šeima, kai vaikai pabiro vienas po kito, tai taip visą gyvenimą jiems ir teko paskirti.
Mama tapo vos devyniolikos
Pirmąjį vaiką – sūnų Kęstutį – ji pagimdė būdama 19 metų. Netrukus pasaulį išvydo Stasys, paskui – pametinukai Virginija ir Arūnas, po trejų metų – Ričardas, dar po metų – Danguolė, po poros metų – Kristina, o neilgai trukus ant rankų teko supti ir Joną. Po neilgos pertraukėlės pasaulį išvydo Povilas, praėjus metams – Mindaugas, dar po metų – Vidmantas, o po ketverių – ir pagrandukas Antanas.
„Iš pradžių tikrai nebuvo lengva. Paskui, bėgant metams, vis paprasčiau buvo susitvarkyti, vyresnieji mažuosius padėdavo prižiūrėti“, – pasakojo daugiavaikė mama. „Visada norėjau, kad mano vaikai neišsiskirtų iš kitų, kad mokykloje jie neatrodytų kitaip, kažkuo prastesni vien todėl, kad jie iš daugiavaikės šeimos. Visi buvo aprėdyti, prižiūrėti“, – pastebėjo senolė. O ir pati, reikalui esant, pasipuošdavo – moteriai nedera būti netvarkingai. Tad ir dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, Virginija atrodo puikiai.
Pasak Virginijos, vyro darbo užmokesčio tokiai gausiai šeimai vargiai užtekdavo, todėl ji nusprendusi laikyti karves, parduoti pieną – taip prisidurti prie šeimos išlaikymo. „Visada gyvenome ūkiškai. Darbo netrūko, o ir buitis nelengva buvo. Pačioje pradžioje, kol dar buvo maži pirmieji vaikai, drabužius upėje tekdavo skalauti…“, – pasakojo senolė.
Turbūt dėl to ir Mišeikių vaikai užaugo suprasdami, kas yra darbas, pareiga, pagalba vienas kitam. Kol sesės prižiūrėjo jaunėlius, vyresnieji sūnūs kartu su tėvu imdavo į rankas dalgius ir eidavo į pievas. „Penkias karves laikėm, tai šieno reikėjo nemažai. Sūnūs jei ir išeidavo į kokius šokius, tai žinodavo, jog ryte laukia darbas, nebūdavo taip, jog grįžę ilgai miegodavo“, – šyptelėjo mama.
Virginija sako buvusi kur kas griežtesnė vaikams nei jų tėvas. Auklėti diržu nereikėjo, pakakdavo rimto pasakymo, pastabos. Senolė džiaugiasi visais savo vaikais. „Kad ir daug jų turėjau, bet bėdų su jais nebuvo. Kaip išsiauklėsi vaiką, taip juk ir turėsi. Nuo pat mažens per daug valios jiems nedaviau, pasakiau – ir klausė“, – vaikų auklėjimo subtilybes aiškino mūsų pašnekovė.
„Kiek būsiu, tiek gerai“
Kaip minėjome, Virginija šiandien gyvena sūnaus Povilo globoje. Senatvė nevargina. Jei tik tos kojos neskaudėtų, negeltų sąnariai, tai tiek tos bėdos ir tebūtų. „Širdis dirba gerai. O ligoninėje tik per gimdymus teko gulėti“, – pastebėjo senolė. Sunkus darbas ūkyje, nelengva buitis sukantis tarp tokio būrio vaikų, matyt, Virginiją užgrūdino.
Ir dabar ji dar stengiasi pajudėti po namus ir į daržą sako išeinanti kokią „cibulę pakrapštyti“. Mėgsta skaityti, kartais – pažiūrėti televizorių, nors pastarąjį retai įsijungianti – geriau ima į rankas virbalus ir vaikams, anūkams kojines mezga. O vaikaičių – tikrai didelis būrys – 22. Ir proanūkiai jau džiugina: jų turi septynetą. Išties gausi šeima.
Virginija sako, kad jos pavyzdžiu vaikai nelabai pasekė, tik jauniausioji dukra Kristina džiaugiasi penkiomis atžalomis!
„Nesu užsibrėžusi, kiek gyventi – kiek būsiu, tiek gerai. Džiaugiuosi vaikais, anūkais, proanūkiais, sveikata – irgi ne pati blogiausia, tad negalvoju, kad jau atsibodo man būti šioj žemėj“, – optimizmu žavi senolė. Ir sako, kad gyvenimas jai vis dar dovanoja gražių akimirkų: juk smagu, kai dar gali kas rytą pasimėgauti kavos puodeliu, kai aplanko vaikai, o štai dabar likimas suteikė progą dar ir ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ pasipuošti.
