Šiemet sukanka 20 metų, kai Lietuvos mokyklose vėl atgaivintas tikybos mokymas.
Net penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų tikybos mokymo tradicija buvo pertraukta ateistinės ideologijos, kuri siekė atimti tikėjimą ir asmens tautinę tapatybę. Ir tik 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, mokykloje įteisinta dorinio ugdymo disciplina (tikyba arba etika).
Atgavus nepriklausomybę, trūko kvalifikuotų tikybos mokytojų, dirbti mokykloje pasirengusių kunigų. Lietuvos vyskupų rūpesčiu vyskupijose buvo organizuojami katechetikos kursai, steigiami katechetikos centrai, kuriuose rengiami tikybos mokytojai, keliama jų kvalifikacija, teikiama dvasinio ugdymo, dalykinė ir metodinė pagalba. Vesti kvalifikacinius seminarus buvo kviečiami religijos pedagogai iš Lenkijos, Austrijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Tikybos mokytojus rengti pradėjo aukštosios mokyklos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Juridinį tikybos mokymo statusą sustiprino 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, kuris suteikė aiškumo švietimo įstaigų vadovams, Bažnyčiai ir patiems tikybos mokytojams.
Prisiminimais dažnai grįžtu į 1989-uosius, kai tikybos mokymas dar oficialiai nebuvo įteisintas. Lietuvos mokytojų sąjūdžio grupę tuomet jau buvome subūrę ir Plungėje. Mokytojų rudens konferencijoje mes, šios grupės nariai, kreipėmės į tuometinius rajono ir švietimo vadovus su prašymu leisti mokyklose įvesti fakultatyvinį tikybos mokymą. Didžiausias šio kreipimosi iniciatorius buvo A†A mokytojas Sąjūdžio Plungės rajono tarybos pirmininkas Antanas Lapukas. Ačiū buvusiems vadovams, kad mūsų prašymas buvo palaimintas.
Tuometinėje 5-ojoje vidurinėje (dabar – „Ryto“ pagrindinė) mokykloje tada dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, todėl turėjau laimės A†A kunigui Petrui Našlėnui talkinti vedant užsiėmimus tais pirmaisiais metais. Net patys nesitikėjome, koks paklausus bus mūsų organizuotas fakultatyvas. Į mano lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą vienu metu susirinkdavo iki 100 mokinių – nuo pradinuko iki dvyliktoko. Ir vaikų tikėjimo patirtis buvo pati įvairiausia: nuo išgirstos pirmosios žinios apie Dievą iki filosofinių mąstymų apie egzistencinius klausimus ir gyvenimo prasmės paieškas. Stebino pedagoginis kunigo talentas, gebėjimas tokioje margoje auditorijoje susieti žinomą su nesuvokiamu, slėpinį su realybe. Kunigas, beje, buvo ragavęs pedagogo duonos: norėdamas užsidirbti studijoms, prieškario Lietuvoje buvo baigęs pradžios mokyklos mokytojų kursus ir trejus metus mokytojavęs pradžios mokykloje. Mano archyve išlikę daugybės mokinių atsiliepimai apie tikybos fakultatyvo 1989-1990 m. m. užsiėmimus. Keletą jų norisi pacituoti.
Vienuoliktokas Giedrius:
„Šiais metais mokykloje labiausiai laukiu pirmadienio. Tą dieną vyksta tikybos fakultatyvo užsiėmimai, tad galiu klausytis nuostabių kunigo minčių apie mūsų gyvenimo prasmę, apie tikėjimo svarbą. To mums niekas niekada nepasakojo nei namuose, nei mokykloje. Suvokiau, koks didelis džiaugsmas sutikti savo gyvenime Jėzų, dabar jau sunku suprasti, kaip galėjau gyventi be Jo, kaip be Jo dar vis gyvena mano tėvai, kiti artimieji. Norėčiau, kad jie ateitų į šias pamokas. Juk kunigas Petras per vienerius metus aukštyn kojom apvertė visą mano ligšiolinį supratimą apie gyvenimą, už tai jam esu be galo dėkingas“.
Devintokė Renata:
„Pirmąsias tikėjimo pamokas gavau iš savo prosenelės. Jos buvo labai primityvios, paremtos paprasto, mokslo neragavusio žmogaus pasaulio suvokimu, bet už tai esu jai be galo dėkinga. Kunigo pamokos atvėrė mano akis daug prasmingesniam, tobulesniam viso to suvokimui. Pradėjau analizuoti savo santykį su Kūrėju, savo gyvenimo prasmės klausimus, stengiuosi būti atidesnė visiems, esantiems šalia. Norėčiau studijuoti teologiją, gal atsiras Lietuvoje tokios studijos, juk taip staiga viskas keičiasi mūsų mylimoje Tėvynėje, tokie stebuklai vyksta…“
Pirmokas Tomas:
„Ačiū kunigėliui, kad išmokė mane sukalbėti ryto ir vakaro maldelę. Dabar jų mokau savo tėvelius. Labai įdomu mokyti suaugusiuosius, nes visko juk jie savo vaikus moko, tik ne maldelių“.
Abiturientas Andrius:
„Džiaugiuosi, kad atėjau į šį fakultatyvą. Į tai, ką čia išgirstu, kažkaip susijungia visos mano lig šiol lankytos pamokos, visos įgytos žinios. Su nuostaba klausausi kiekvieno kunigo žodžio, kiekvienos minties. Kaip įtaigiai kunigas kalba apie mums visiems svarbius gyvenimiškus klausimus. Grįžęs bandau perpasakoti viską savo šeimos nariams. Jie nuoširdžiai to klausosi, nors prieštaravo mano pasirinkimui lankyti fakultatyvą. Pasirodo, kaip net kelioms mūsų kartoms trūko to tikybos pagrindų dėstymo…“
***
Galėčiau cituoti dar daugybę tų dienų mokinukų atsiliepimų. Visiems – nuo pradinuko iki abituriento – atrodė, kad tikybos mokymas reikalingas, kad jis priartina prie Dievo, išmoko moralinių vertybių, padeda ieškoti gyvenimo prasmės. Gražūs pirmųjų tikybos užsiėmimų lankytojų prisiminimai labiausiai krypsta į Mokytojo – amžinos atminties garbės kanauninko Petro Našlėno-Kerbelio asmenybę. Ačiū Jam už mums, šiandieniniams tikybos mokytojams, parodytą kelio kryptį – skiepyti teigiamą mokinių požiūrį į gyvenimą, propaguoti tikrąsias vertybes, mylėti artimą ir būti atidesniais vieni kitiems.
Nuoširdžiai kviečiu „Katalikų šviesos“ puslapyje savo prisiminimais pasidalinti pirmuosius dekanato tikybos mokytojus. Atneškite arba atsiųskite juos į redakciją arba tiesiai man, šio puslapio redaktorei, – į Vyskupo M. Valančiaus pradinę mokyklą. Adresas: A. Vaišvilos g. 33A, Plungė.
Šįkart savo prisiminimais dalijasi viena iš pirmųjų tikybos mokytojų Domicelė Stankuvienė
Pradžia nebuvo lengva
Jau 1990 m. pradėjo atsikurti katalikiškos organizacijos. Ypač greitai susibūrė ateitininkų organizacija. Čia, Plungėje, daug jėgų ir darbo dėl to paaukojo, daug meilės įdėjo dr. Aloyzas Pundzius. Jis apvažiavo visus mūsų rajono kaimus ir miestelius, visas mokyklas, rūpindamasis tikėjimo klausimais, ypač tuo, kad mokyklose būtų mokoma tikybos. Taip jis subūrė mus, ateitininkus, kuriuos ir išsiuntė į mokyklas – visai „žalius“, neparuoštus, tik praktikuojančius katalikus.
Nuėję į mokyklas, ne vienoje iš jų mes sudrumstėme ten nusistovėjusią tvarką. Reikėjo kalbėtis su mokytojais, mokinių tėvais. Neturėjome programų, literatūros, visos pamokos buvo spontaniškos. Bet dauguma vaikų buvo susidomėję, imlūs. Viena mama per tėvų susirinkimą pasakojo, kaip jos vaikeliai vakare suklaupę prie lovelės pradėję kalbėti maldelę, o jiedu su vyru ėmę juoktis ir išbėgę iš kambario. Toks buvo tėvų tikėjimo lygis ir supratimas.
Kažkodėl, kai kurios nors 8-9 klasės mokiniai būdavo laisvi, juos atvesdavo į mano klasę, kur tuo metu dirbdavau su pradinukais. Nežinodama, ką su jais kalbėti, kartą pradėjau aiškinti, kaip reikia skaityti Šventąjį Raštą. Kai vienam berniukui padaviau šią knygą, jis su pasibjaurėjimu numetė ją man po kojom. Tada tik paklausiau: „Vaikeli, argi aš tau padaviau gyvatę?“
Tikybos mokymo pradžia nebuvo lengva. Per penkerius darbo metus keturiose mokyklose visko pasitaikė. Galbūt ir šiandien su jaunais žmonėmis nėra paprasta kalbėti tikėjimo klausimais. Bendrom jėgom turim auginti gerą, dorą, tikinčią, šviesią kartą, prie kurios senatvėje ir mes galėtume prisiglausti.
Brangūs tikybos mokytojai!
Kreipiuosi į visus Plungės dekanato – Plungės ir Rietavo savivaldybių – mokyklose dirbusius ir tebedirbančius mokytojus. Jau 20 metų, kai mūsų pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse mokyklose ir gimnazijose dėstoma katalikų tikyba. Kristaus mokymas skleidžiamas jaunajai kartai, jaunas žmogus ugdomas tikrųjų vertybių pagrindu, o tikėjimas perteikiamas atsidavusių pedagogų – tikybos mokytojų – pagalba.
Kovo 23 d. Žemaičių Kalvarijoje vyks dekanatinis šventinis tikybos mokymo 20-mečio minėjimas, į kurį nuoširdžiai kviečiu atvykti. Susirinkime visi draugėn – ir dirbę, ir šiuo metu dirbantys, pasidalinkime bendryste ir džiaugsmu, kad jau 20 metų galime mokyklose laisvai skelbti jaunimui Kristaus Gerąją Naujieną ir kalbėti apie Dievą. Visus buvusius ir šiuo metu dirbančius tikybos mokytojus kviečiu registruotis Plungės bažnyčios raštinėje pas budintį kunigą ir jam palikti savo duomenis. Plungės bažnyčios raštinės telefono numeris (8 448) 52955.
Žemaičių Kalvarijos dekanas kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS
