Iš Plungės rajono medžiotojų neabejotinai didžiausią trofėjų kolekciją turi Lietuvos garbės medžiotojas plateliškis Jonas Šečkus, kuris pats yra ir trofėjų ekspertas. Medžiokle besidomintys žmonės ir Jono gerbėjai 2002 metais jo kolekciją matė parodoje Plungės kultūros centre. Dar savo trofėjus J. Šečkus eksponavo Telšių miškų urėdijoje, Šiauliuose buvo surengęs anomalinių ragų parodą. Žemaitijos nacionaliniame parke, viename iš dvaro pastatų, paroda buvo organizuota Jono 70-mečio proga.
Susidomėjimas pastarąja paroda buvo didžiulis, nes prie kiekvieno trofėjaus buvo jo aprašymas ir įvertinimo etiketė. Tai buvo kaip ir pažintinė ekspozicija, sudominusi ne tik medžiotojus.
Nenuostabu, kad plateliškiui suteiktas Lietuvos garbės medžiotojo vardas. Tai labai patyręs medžiotojas, taiklus šaulys, puikiai išmanantis žvėrių gyvenimą, nusimanantis apie vienų ar kitų žvėrių populiaciją. Žvėrių takais jis eina nuo 1962 metų – šautuvą ant peties užsikabino, kai mokėsi Vilniaus miškų technikume.
Pirmoji J. Šečkaus medžioklė buvo Kazlų Rūdos miškuose. Ten jis dirbo eiguliu. Pirmieji trofėjai – kiškis ir lapė. Bet koks trofėjus, jei nėra nei ragų, nei ilčių?.. Tad ypač apsidžiaugė, kai krito pirmas stirninas.
Dabar stirninų ragų J. Šečkus turi apie tris šimtus. Dauguma šių žvėrių sumedžioti, kai jis atsikėlė gyventi į Platelius ir dirbo girininku. Joną labai domino anomaliniai ragai. Tarp tų trijų šimtų tokių yra daugiausia.
Kiekvienas medžiotojas didžiuojasi savo trofėjais, bet Jonas mielai į savo kolekciją priima ir kito medžiotojo dovanotus ragus, kurie šiam atrodė menkaverčiai, o trofėjų ekspertui kuo daugiau įvairių ragų, tuo geriau. Taip jo kolekcijoje atsidūrė itin reti perukiniai ragai.
Kaip ir dauguma šalies medžiotojų, Jonas daugiausia yra patiesęs šernų. Turi net 20 medaliais įvertintų jų ilčių. Ir dar apie 40 medaliais neįvertintų. Vis dėlto tarp J. Šečkaus trofėjų daugiausia yra stirninų ragų.
Kiekvienas gali pasigrožėti įvairiausiais trofėjais, tarp kurių daug įvertintų medaliais, plateliškio sodyboje, turizmui skirtame pastate.
Netrukus prasidės stirninų medžioklė. Jie medžiojami nuo gegužės 15-osios iki spalio 15-osios. Iki rujos pradžios, kuri prasideda maždaug liepos 15 dieną, reikėtų guldyti tik selekcinius stirninus.
Jonas labiausiai mėgsta medžioti sėlindamas. Apie stirninų medžioklę jis tikrai turi ką papasakoti:
– Kai kam atrodo, jog sumedžioti stirniną – nieko ypatingo. Tačiau brandus, kokių penkerių metų stirninas, turintis savo teritoriją, žinantis, kas joje dedasi, turintis gerą klausą ir reaguojantis į bet kokį neaiškų garsą, tampa labai atsargus ir neskuba išlįsti į atvirą vietą. Todėl dažniausiai medžiotojo šūvio sulaukia jaunesni, mažiau atsargūs.
Aš jau vasario mėnesį imu domėtis, kokį stirniną naujuoju sezonu pirmiausia turėčiau patiesti. Būna, kad medžioklės objektu tampa stirninas apšalusiais ragais, nes kovo mėnesį jie dar auga, o naktį kartais paspaudžia keliolikos laipsnių šaltis. Tokie ragai išauga menki ir tampa selekciniai. Tačiau gali būti, jog kitais metais tas stirninas užaugins gerus ragus.
Ragus stirninai meta lapkričio mėnesį, o per gruodį, sausį ir vasarį užsiaugina naujus. Vasario mėnesį jie dar būna padengti pantais, vadinamais aksomine odele, bet jau galima juos įvertinti.
Neretai pasirodo ir nematytas stirninas. Aš iš anksto apvaikštau medžioklės teritoriją, numatau, kad toje vietoje būtų bokštelių, įlipu, žiūronais apžiūriu žvėrį. Jaunas stirninas galvą laiko aukštai, bėginėja, trina ragus, o senis elgiasi kur kas ramiau. Ir iš kūno linijos matyti, kokio amžiaus žvėris. Ramios būsenos senio galva būna beveik lygiai su stuburu. Ir kaklas jau suplonėjęs.
Kiek gyvena stirninas? Pašmaikštausiu – kol medžiotojas paleidžia taiklų šūvį. O šiaip stirnų amžius yra 12–15 metų.
Man stirninų medžioklė dažniausiai būna kombinuota – nešuosi du šautuvus: karabiną ir mažo kalibro šautuvą, jei pasirodytų lapė ar usūrinis šuo, o jie taip ir stengiasi sučiupti stirniuką. Pasėdžiu bokštelyje, pavilioju stirniną vilbyne (stirniuko balso pamėgdžiojimas, vadinasi, kažkur yra mama, tad stirninas ateina į tą vietą).
Yra buvę, kad, paviliojus vilbyne, prie pat bokštelio atėjo stirna ir pažvelgė į viršų – kur čia jos vaikas? Esu matęs, kaip lapė gaudo stirniuką, jau gerokai prakutusį bėginėjantį po pievą, ir išgelbėjęs jam gyvybę. Kai yra stirnų vaikavimosi laikotarpis, lapės labai ieško stirniukų. Kartą stirniuką atėmiau iš usūrinio šuns. Išgirdau, kad krūmuose gailiu balsu rėkia. Atbėgęs pamačiau, kad usūrinis šuo, nutvėręs už sprando, jau jį tempia.
Man stirninų medžioklė yra viena iš įdomiausių. Ne taip paprasta sumedžioti brandų stirniną. Dažniausiai šie žvėrys laikosi kirtimuose, o birželio ir liepos mėnesį kirtimai suželia ir jų neįžiūrėsi. Į laukymę senas ožys išeina vėliau. Tikrai nėra paprasta patiesti gerą stirniną. Tai geriau pavyksta, kai diena būna vėjuota arba lietus lyja. Žvėrys, ypač stirnos, turi išlavintą klausą ir greitai išgirsta medžiotojo žingsnius. Žinoma, kai atsirado graižtviniai šautuvai ir medžiotojas sugeba prislinkti iki kokių 150 metrų atstumo, tai jis turi didesnes galimybes. Stirninus dažniausiai medžioju ryte, nes po naktinių klajonių, prisimaitinę žvėrys mažiau jautrūs, mažiau atsargūs.
Stirninai turi savo teritorijas. Subrendusieji – didesnes ir iš jų būna išvaikę silpnesnius. Geriausi ragai yra nuo 4 iki 7 metų stirninų. Vėliau išauga vis prastesni, tampa menkaverčiai.
Įvairūs medžioklės profesoriai yra sakę, kad, pamačius stirniną tolumoje, reikia dalyti ragus per pusę. Jei svoris apačioje – tai 90 proc. brandus, medžiotinas. Jeigu svoris viršuje, atšakos ilgos – stirninas perspektyvus. Toks turi būti gamtoje ir pratęsti savo giminę.
