Plungės rajono Vieštovėnų kaime, nuošaliau nuo pašalinių akių, įsikūręs Jurgitos ir Žilvino Ciparių Kalėdinių eglučių ūkis. Tačiau užsukti į jį galima ne tik artėjant gražiausioms žiemos šventėms, kad išsirinktum žaliaskarę, bet ir ieškant ramaus poilsio. Šeimininkai užleis pirtelę, kur laukia SPA procedūros, holistinis masažas, vaistažolių arbata, o aplinkui ramybe alsuoja gamta. „Turime tiek gražių vietų: miškai, paukščiai atskrenda, ir kaip tuo nesidalyti, niekam nerodyti?“ – retoriškai klausia Jurgita Ciparienė. Tad užsukime pas ją.
Pradžia – prosenelių žemėje
Kalėdinių eglučių ūkis Ž. Cipario prosenelių žemėje atsirado prieš 22 metus. Tada jauna pora suko galvą, kuo joje užsiimti, nes nesidomėjo nei įprastu ūkininkavimu, nei gyvulininkyste, nei daržininkyste. Mintis buvo kuo nors užsodinti žemę, kad nereikalautų daug priežiūros. Ir vis dažniau pagalvota apie medžius. Ir lyg pačiam likimui nusprendus Cipariams į rankas papuolė žurnalas „Mano ūkis“ su straipsniu apie Kalėdų eglučių auginimą Lietuvoje.
„Miškininkas Eduardas Mačys buvo įsteigęs Kalėdinių eglučių asociaciją ir ragino ūkininkus užsiveisti eglučių plantacijas. Pasirodė įdomu, susiradome per redakciją žmogaus pavardę, adresą. Paskambinome, gavome pamokų, viską išpasakojo, sėklų parūpino“, – pasakojo J. Ciparienė.
Pora šiltnamyje pasėjo sėklas. Jurgita iš miesto vasarą dviračiu važiuodavo jo laistyti. „Taip ir prasidėjo. Augo visai gerai. Pasodinome, irgi atrodė nieko“, – kalbėjo moteris.
Galiausiai šeima persikėlė gyventi į kaimą, eglučių ūkis plėtėsi. Tiesa, kaip sakė pašnekovė, dabar tai daugiausia sutuoktinio stichija.
Nors eglutės atiteko vyrui, J. Ciparienė nuo augalų nenutolo. Kaip pati teigė, ji turi savų augalų. Bet augina tik pasėtus iš sėklų. „Man įdomu matyti, kaip jie auga. Nors reikia daugiau kantrybės, kol užaugs, bet toks auginimo būdas priimtinesnis“, – paaiškino Jurgita.
„Atrodo, nueinu į tą eglyną ir verkti noriu“
Jurgita – siuvėja, bet oficialiai pagal profesiją dirbo tik mėnesį. Tiesa, namuose kokį drabužį pasisiūdavo, siuvinėdavo. Nors veikla Kalėdinių eglučių ūkyje tenkino, bet… „Atrodo, nueinu į tą eglyną ir verkti noriu. Lyg ir viskas puiku, bet širdyje kažkas ne taip, viskas lyg ir nebeįdomu, ne mano. Norėjosi kažko naujo, kažko su rankomis, su pirštų prisilietimais“, – į prisiminimus leidosi J. Ciparienė.
Tada ir prasidėjo savęs ieškojimai – joga, saviugdos pabandymai, masažų kursai, kurie ir „užkabino“. Taip moters gyvenime prieš 5–6 metus atsirado holistinis masažas. „Pirmo mokiausi drugelio prisilietimo. Atrodė, kad vyrui reikia, kad dukrai reikia, kad čia kažkas bus, norėjosi pokyčių ir gal jau norėjosi dalytis susikaupusia energija“, – atviravo moteris. Tiesa, kaip pati sako, masažai – tai tik pomėgis draugų, moterų susibūrimams su įvairiomis procedūromis.
Ramybės oazė sau ir kitiems
Turėjo Jurgita ir dar vieną svajonę – pasistatyti pirtį. „Praėjusiais metais grįžau iš seminaro, matyt, ten mane įkvėpė kažkas. Čia buvo šabakštynai, apleista. Su žoliapjove praėjau, nors kalnai, pakalnės visokios… Ir pati stebiuosi, iš kur tiek jėgų turėjau“, – juokėsi J. Ciparienė. Taip gimė Kalėdinių eglučių ūkio SPA.
Dalytis šiuo gėriu su kitais moterį įkvėpė apsilankymas Alytuje pas bonsų formavimo meistrą. „Pasiprašėme ten į tualetą. Sako: „Eikit į namus.“ Man buvo šokas, kad žmogus taip drąsiai leidžia eiti į savo namus, kad niekas nelydi. Grįžus įvyko tarsi nušvitimas – kokie mes esame savanaudžiai, kaip viską saugome, tik man, tik man, su niekuo nesidalijame. Tai mane labai paveikė. Turime tiek gražių vietų – miškai, paukščiai atskrenda, ir kaip tuo nesidalyti, niekam nerodyti?“ – svarstė vieštovėniškė.
Tad nieko nelaukdama moteris paskleidė žinutę apie ramybės oazę. Pasak J. Ciparienės, atvažiavę žmonės vaikšto eglyne, žvejoja, išeina grybauti, naudojasi pirtimi, kubilu. O labiausiai moterį džiugina, kad ramiai praleisti laiką gamtoje norima ne tik vasarą, kaip ji tikėjosi, bet ir rudenį, žiemą. „Neturėjau didelių lūkesčių. Tiesiog dalytis su tais, kurie nori. Juk negali visko turėti tik sau. Juk sakoma, kad ką nors išmokęs, išgirdęs žiniomis turi dalytis, nes kitaip jos pradės pūti“, – samprotavo Jurgita.
Žinoma, daugelį stebina toks nuoširdumas, tad pasmalsavome, ar visada tai būna tinkamai įvertinama. Pasak pašnekovės, dar niekada nerado ko nors nuniokoto. Bet, J. Ciparienės žodžiais tariant, net jei ir išneš kažką, nuoskaudos ir pykčio nelaikys, vadinasi, labai reikėjo. „Tiesiog pasitikiu žmonėmis. O kaip gyventi, jei visko bijosi ir kiekvieną įtarinėsi? Turi pasitikėti ir, ypač jei įsileidi pas save, turi galvoti, kad ateis tokie, kurie nenuskriaus nei manęs, nei mano aplinkos“, – kalbėjo moteris.
Beje, J. Ciparienė dar renka vaistažoles, iš kurių ne tik verda arbatas, bet ir girą daro, mala jas į miltelius, deda į gaminamą maistą, o jei lieka, puikiai panaudoja SPA procedūroms – šveitimui.
Reikia pažymėti, kad įsukę į kiemą nepamatėme jame gėlių darželių, tačiau netoli pirties puikavosi levandų plotelis. „Visada žinojau, kad pas mane nebus jokių gėlynų. Pastaruoju metu tai pradėjo atrodyti kažkokia beprasmybė. Visada matydavau, kad čia turi būti levandų, čiobrelių, mėtų… Atėjau, nusiskyniau, pasidariau arbatos… Ir gražu, ir naudinga, ir daug priežiūros nereikia“, – mintimis dalijosi moteris.
Tiek pomėgių, tiek veiklos… Atsisveikindami negalėjome nepaklausti, kas tas įkvėpėjas. „Ko gero, einu ten, kur veda širdis. Visiems to reikėtų – neužsibūti vienoje vietoje. Nereikia bijoti pokyčių“, – sakė J. Ciparienė.
