Kaip sureaguotumėte, jei kas nors pakviestų jus pasivaikščioti po kapines? Ko gero, būtų šiek tiek nejauku. Tačiau jei į tą pasivaikščiojimą kviečia tas, kuris žino „paslėptus“ istorijos lobius, gal ir nereikėtų atsisakyti. Tad kviečiame į ekskursiją po senąsias Plungės kapines.
Plungės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistas (paveldosaugininkas) Gitaras Ramonas pasakojo, kad Plungės senosios kapinės – antros katalikiškos kapinės Plungės mieste. Pačios pirmosios katalikiškos kapinės yra buvusios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Dabartinės – Birutės gatvėje esančios – įkurtos XIX a. Kapinėse iš tolo matoma Visų Šventųjų koplyčia.
Pasak paveldosaugininko, mūrinė kapinių koplyčia su rūsiu ir katakombomis pastatyta 1858 m. Plungės komisaro pulkininko Leono Studzinskio ir iš dalies klebono Semenavičiaus lėšomis. Joje yra trys dailūs ir puošnūs altoriai bei vargonėliai. Vyskupas Motiejus Valančius atsiminimuose mini, kad 1862 m. rugsėjo 12 d. lankydamasis Plungėje naujojoje koplyčioje pašventino paveikslus ir pats laikė pirmąsias mišias.
G. Ramonas kalbėjo, kad koplyčios išvaizda ir stilius toks pat kaip ir Plungės varpinės, tad galima manyti, kad ir architektas buvo tas pats. Į mišias koplyčioje kvietė 1863 m. Rygoje nulietas, Mykolo Uznevičiaus iš Macenių kaimo finansuotas varpas. Šiuo metu beveik 160 metų turintis varpas yra Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokšte.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kapinės aptvertos akmens mūro tvora, o joje, jei gerai įsižiūrėsite, nuo gatvės pusės pamatysite akmenį su data, kada tvora buvo sumūryta.
Įėjus į kapines iškart dešinėje pusėje stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Maloningosios koplytėlė. Ji sovietmečiu perkelta iš Telšių gatvės, vietos, kurioje buvo kariami 1863 m. sukilėliai.
Kairėje pusėje – apie dešimt kunigų kapaviečių, tarp kurių ir Felikso Sragio, Povilo Beresnevičiaus. Tolėliau nuo visų galima surasti ir Konstantino Olšausko, žinomo visoje Lietuvoje už savo darbus kultūros srityje, kapą. Prie pagrindinio kelio kairėje matomos Rainių kankinių Bronislovo Kryžausko ir Liudviko Bachmano kapavietės, mediniais paminklais pažymėti knygnešių Magdalenos Bonkutės ir Rozalijos Lukošiūtės kapai. Čia ilsisi plungiškiams žinomi asmenys: verslininkas Juozas Kučinskas, viršaitis Leonas Kumšlytis, visuomenininkas Petras Gudavičius, dievdirbys Kazys Barzdžius.
Senosiose miesto kapinėse galima pamatyti ir vienuolio kapucino skulptūrą. Kaip teigė G. Ramonas, nei kapas, nei paminklas nesusijęs su kapucinais. Visiems žinoma, kad šie vienuoliai pastatė dabartinę „Saulės“ gimnaziją. Pačiame jos viršuje buvo padaryta niša, o joje pastatyta vienuolio statula. Kai buvo atliekama mokyklos stogo rekonstrukcija, niša buvo panaikinta, o vienuolio statula nežinia kokiu būdu atsidūrė kapinėse.
Kapų koplyčios paslaptis, anot G. Ramono, geriausiai atskleidžia 1938 m. J. Šakalo parašytas straipsnis „Praeities šešėliai Plungėje“. Štai fragmentas: „Bet dar įdomesni jos požemiai. Atidarius dvejas duris įeinama į siaurą koridorių, kurio šonuose yra dar 10 durų, už jų slypi tamsios celės. Kiekvienoje celėje pilna karstų. Jie sukrauti pagal sienas eilėmis, vienas ant kito, nuo grindų ligi lubų. Tik viduryje paliktas siauras takas praeiti. Keletas karstų metaliniai, visi kiti mediniai, apmušti juodu ir pilku aksomu. Tačiau tas aksomas jau išblukęs, papuošalai apdulkėję. Visi karstai lengvai atidaromi. Jų šonuose ryškios įvairių įrankių veiksmo žymės. Karo ir vokiečių okupacijos metu atsirado niekdarių, kurie atlupinėjo karstus, ieškodami juose brangenybių. Nuo lavonų pirštų numaustė žiedus, prie moterų rūbų rado auksinių sagų ir broškių. Nuo to laiko karstai taip ir liko praviri.“ Tiesa, dabar karstų koplyčios rūsyje jau nebeaptiksi. Kaip savo straipsnyje rašė J. Šakalas, koplyčios rūsyje ilsėjosi daugelio kunigų, apylinkės bajorų ir šiaip turtingesnių žmonių palaikai. Įdomu tai, jog prieš daug metų palaidoti kūnai išliko beveik visai sveiki. Kaip spėjo straipsnio autorius, tai galėjo būti dėl to, kad koplyčia stovi ant kalno, labai sausoje, smėlėtoje vietoje.
„Šiurpią tragediją matė ši koplyčia vokiečių okupacijos metu. Kai žandarai pradėjo gaudyti jaunus vyrus į priverčiamojo darbo batalionus, vienas drąsus žemaitis, plungiškis Milius nuo jų pasislėpė. Be to, jis buvo paieškomas dėl ginklo laikymo. Bijodamas skaudžios egzekucijos, gal net mirties bausmės, jis slapstėsi beveik pusmetį. Pagaliau surado gerą slėptuvę šioje koplyčioje. Požemyje su mirusiais jis nesiryžo gyventi, todėl įsitaisė slėptuvę ant koplyčios lubų, bokšto paskliautėje. Čia jis gyveno pusę metų, gerų žmonių ir artimųjų aplankomas ir maitinamas. Bet atsirado išdavikė senmergė N-tė, kuri išdavė žandarams Miliaus slėptuvę. Vieną rytą ginkluoti vokiečiai apstojo koplyčią. Drąsuolis ilgai atsišaudė pro siaurą langelį. Nušovė vieną žandarą ir jo šunį. O kai pritrūko šovinių, su paskutiniu pats nusišovė. Žandarai ilgai valkiojo jo lavoną prisirišę prie vežimo, o paskiau palaidojo laukuos kartu su nušautu šunimi. Dar daug šios tragedijos liudininkų tebėra gyvi“, – savo straipsnyje 1938 m. rašė J. Šakalas.
