Žemaičių muziejus „Alka“, atsižvelgdamas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Telšių rajono savivaldybės kvietimą jungtis prie šių metų Europos paveldo dienų „Kultūros paveldas: ryšiai, įtakos, keliai“, pakvietė visus į renginį „Baroko pėdsakais per Žemaitiją“ Žemaičių vyskupystės muziejuje.
Atradimai muziejaus salėse
Į baroko kelią pirmieji leidosi Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos ketvirtokai kartu su kultūrinės veiklos koordinatore Vaiva Kvedariene edukacijoje „Inicialo dirbtuvės“. Inicialai, monogramos, herbai – neatskiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros dalis, palikusi šiandien gausybę įmintų ir vis dar neatskleistų istorijos paslapčių. Pradinukams edukatorė atskleidė, kokie asmenys slepiasi po inicialais Žemaičių vyskupystės muziejaus ekspozicijoje ir kaip inicialo istorija susijusi su Naujojo Testamento Evangelija. Sužinoję apie istorinę inicialo reikšmę, jo ornamentus ir simbolius, mokiniai bandė susikurti jį patys. Ir galima patvirtinti: darbas jiems pavyko puikiai.
Kol edukacijų klasėje virė darbas, baroko pėdsakų Žemaičių vyskupystės muziejuje ieškoti lankytojai leidosi su Žemaičių muziejaus „Alka“ parodų ir ekspozicijų kuratore Monika Sudintaite ekskursijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžiai: atvaizdai, vardai, stebuklai“. Vaikštant muziejaus erdvėmis atskleista, kokie žmonės kūrė barokinę Žemaitiją ir Lietuvą, papasakota, kokių stebuklų būta LDK, kiek suknelių ir karūnų turėjo stebuklingi Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Ekskursijos dalyviai išgirdo pasakojimus apie tarpkultūrinius didikų ryšius Žemaitijoje bei išvydo jų gyvenimus reprezentuojančius meno kūrinius iš Europos.
Tiltai tarp praeities ir dabarties
Renginys baigtas diskusija „Kontempliuoti Evangeliją – senųjų Švėkšnos bažnyčios paveikslų pasakojimas“ su dr. Asta Giniūniene ir kun. Algirdu Akelaičiu. Svarstyta apie tai, kaip šie paveikslai ir Biblijos pasakojimai geba nutiesti tiltus „į“ šiandieną arba „iš“ jos. Diskusijoje atskleista, kad pagrindinė Švėkšnos bažnyčios paveikslų paskirtis buvo įvaizdinti Šventąjį Raštą – tikintieji akimis galėjo klaidžioti po drobėje pavaizduotas Senojo ir Naujojo Testamento scenas, skaityti tekstus, sugrįžti prie įsimintinų, sujaudinusių ar prakalbėjusių scenų. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplitęs visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje, pasiekė ir Lietuvą.
„Paukštuitis“ nutūpė Varniuose
Tądien Europos paveldo dienų programa Varniuose buvo labai įvairi. Į renginį susiburta ne tik dėl edukacijos, ekskursijos bei diskusijos, bet ir dėl to, kad savo smalsumą patenkintų tiek varniškiai, tiek kiti kultūros lauko žmonės dar viena detale – meno ženklu „Paukštuitis“ ant Žemaičių vyskupystės muziejaus sienos. Pastato, kuriame daug metų yra puoselėjama ir saugoma istorinė atmintis.
Bendradarbiaujant su Telšių rajono savivaldybe, jauniesiems kūrėjams ir profesionaliems menininkams suteikta puiki galimybė realizuoti savo kūrybos darbus, o pastaraisiais metais į meno kūrinius dailiai įpinti ir žemaičių kalbą įgyvendinant Telšių rajono savivaldybės projektą „Plakečių žemaičių kalbai kūrimas ir montavimas“.
Įžangą į svarbų Europos paveldo dienų momentą pradėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė, kalbą apie tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą tęsė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus vedėja Aurelija Ričkuvienė, Varnių seniūnas Rolandas Bružas.
Apie tai, ką reiškia į bendruomenę įsilieti akademinei bendruomenei, kalbėjo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dekanas prof. Ramūnas Banys.
Planuojant Europos paveldo dienų renginį, lyg iš praeities prisiminimų į dabartį ant strazdelio sparnų atskrido bronzinis sulankstytas lapelis. O ant jo užrašytas tekstas dūnininkų tarme, tai – Viktorijos Daujotės (arba Daujotytės) eilėraštis, kurį perskaitė Vida Čėjauskienė, moteris, kurios gyvenimo vingiai vis persipina su Viktorijos Daujotės kūryba.
Meno kūrinys, kuris buvo atidengtas Varniuose, skirtas žemaičių kalbai, Žemaitiško rašto metams įprasminti Varniuose. Meno ženklo pavadinimas – „Paukštuitis“. Žodis mielas ausiai ir leidžia susikurti sau nepaprastai jaukų vaizdinį. Kūrinio autorius – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto 4 kurso studentas Stanislovas Adomaitis, darbo vadovas – doc. Mindaugas Šimkevičius, architektas – prof. R. Banys. Renginyje plačiau apie kūrinį papasakojo bei pristatė idėją, virtusią materija, darbo autorius ir vadovas.
Nors renginyje dalyvauti negalėjo pati V. Daujotytė, tačiau prie strazdelio ji paliko laišką, kurios ištrauka dalijamės:
„Ką norėčiau pasakyti prie Žemaičių vyskupystės muziejaus durų, prie „Strazduičio“. Nuo pirmos klasės, kai supratau, kad, be mano namų kalbos, yra dar ir kita – mokyklos kalba, tapau dvikalbe. Laisvai kalbu lietuvių ir žemaičių kalbomis. Tebus čia paminėta Siriškės pradžios mokykla prie Girgždūtės kalno. Siriškės kaimas, buvusio ūkininko Adomo Vasiliausko sodyba tarp beržų, kurioje laikinai buvo įsikūręs mano amžinasis universitetas. Savo dvikalbystės laikysiuosi ir stovėdama prie Žemaičių vyskupystės muziejaus, tikrai man šventą dieną, kai prie durų bus prisegtas nesuplėšomas, jei ir nuplėšiamas lapelis su žemaitiškais šio krašto žodžiais, tvirtinančiais: „…ka kuožnas paukštuitis žėna, kun lesti ė kun ėšmesti, kuožnam kalba atskėra, ka tvarka, ė kalbuos, ė pasauli, ėš gėlē kėln.“
Nalaukts, netėkiets bova tas džiaugsmas, musiek ėš gilē ėškėlės Mindaugū Šimkevičiū, tos mona sodietos žuodelios parėnktė. Svarbē mon ī paminavuoti, ka Mėndaugs, ka ė namatīts, ī susieds ėš Kensun, ėš kėtuos Girgždūtis posės. Vuo aple miestra Stanisluova aš nieka nažėnau, al jau ė žėnau, ka gabos ons ī, ka tor talėnta, vuo na plėka lėnta. Nu ė diekū abījīms, būsma dabā kap ė gėmėnis, sīkio pri tuos garbėngas sīnas. Muziejū diekū, ka prijemi, ė Varniams diekū. Visīms, kas či ateisiāt, diekū. Sosėtėkėt „Valončiaus darželie“, gal da ė nositraukėt, kap mūsa mamas, tievā, ciocės, diedis, babūnis, senutē… Či ė pabaigso žemaitiška šnekiejėm, katras mon kap ė švėnts ī, da paskaityso trumpa eilieraštoka – iš teisībis aplei žemaitėška švėntoma:
klausi, kudie tami audimi
jūds so žalio,
vuo na žal‘s so jūdu,
musiek, ka žemis jūdoms,
vuo žuolies žaloms,
ka gīvībi aiškiau veizietūs,
ka ė tumsuo žėbieti žėbieto.
Dar lietuviškai kelis žodžius. Esame tikrai šventoje vietoje, gal ir po mūsų kojomis didžiojo Mikalojaus Daukšos palaikai, juk budi mumyse jo pamatinis klausimas: kurgi yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos. Gal ir nesame tokie prasti ir niekingi, gal tik nepakankamai rūpestingi. Gal per daug išėję į paviršių, nebenorime, kad būtų giliau, tad ir sunkiau. Juk geriau, kai lengviau, linksmiau, skaniau. O reiktų ir kad sunkiau. Kunigų seminarija buvo žemaičių katalikiškas universitetas. Jei palankesnės sąlygos, jis galėjo išaugti Liuveną, Fribūrą. Neišaugo. Bet ir dabar yra dar ką padaryti. Reikėtų padaryti. Privalėtume padaryti. Kad labiau skambėtų Varniuose, Kunigų seminarijoje studijavusių didžiųjų poetų ir Lietuvos visuomenei itin svarbių asmenų vardai: Antano Baranausko ir jo bičiulio Klemenso Kairio, Antano Strazdo. Kad gyva mums liktų neįspėjama Antano Strazdo mįslė, įkoduota eilėraštyje „Ei, Dieve Dievulaitis“: „Ei, Dieve Dievulaitis, / Esmu tikras žemaitis, / Iš močios ir iš tėvo, / Apsakysiu dėl Dievo! <…> „Lietuvon iš Žemaičių / Ėjau su didžiu kraičiu.“
Atskira kalba vyskupas ir kultūrininkas Motiejus Valančius. Lietuvai, ne tik Žemaitijai, būtinas „Valančiaus centras“. Ne tik edukacijoms, kaip dabar įprasta, bet rimtiems tyrimams, leidybos darbui. Sakysite, kad neturime žmonių, tokiam darbui pasiruošusių. Kai bus reikalas, atsiras ir žmonių. Visada atsirasdavo. Tik suformuluokime Reikalą, tik praverkime paties Vyskupo tam reikalui paliktus ir dabar restauruotus namus.“
