Yra žmonių, kuriems būti pensininkais tiesiog nedera. Atrodo, žmogus tarsi tik darbui sutvertas. Išgirdusi, kad Kulių vidurinės mokyklos fizikos mokytoja Ona Greviškytė šiais mokslo metais nebedirbs mokykloje, nes išėjo į pensiją, gerokai nustebau, nes jos energija, kaip ir jaunystės metais, per kraštus liejasi. „Mokytoja, kodėl taip išskubėjote, juk pensija niekur nepabėgs“, – bandžiau paprotinti O. Greviškytę. Tačiau ji tik numojo ranka ir smagiai nusijuokė. Taigi beliko pakalbinti ją ne tik apie darbą, pensiją, bet ir apie gyvenimą.
– Mokytoja, juk esate ne žemaitė. Tad kaip čia išėjo, kad taip ilgai Kuliuose užsibuvote?
– Esu gana nuoseklus žmogus – ką jau pradedu, tą ir baigiu. Įsikūriau Kuliuose, vadinasi, jie ir tapo mano tikraisiais namais, kurių palikti nežadu. Gimiau ir augau Rokiškio rajone, ant Apaščios upės kranto. Baigiau Pandėlio vidurinę mokyklą ir Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. O iš tikrųjų esu tikras kaimo vaikas, tad, gavusi paskyrimą į Kulių mokyklą, visai neliūdėjau, o netgi apsidžiaugiau. Kodėl pasirinkau tokią labiau berniokišką specialybę – fiziką? Mėgau tiksliuosius mokslus, jie ir sekėsi. Žinoma, galėjau rinktis ir matematiką, bet ji pasirodė lyg per daug paprasta. Tiesa, mėgstu literatūrą, tiksliau – poeziją, o labiausiai nepatinka istorija, man ji tiesiog neįdomi. Tiesa, dar mėgau kūno kultūrą, net krepšinį žaidžiau… atsargine.
– O kaip su žemaičių tarme? Iš karto susikalbėti sekėsi ar teko pasimokyti?
– Kaip reikiant į ją įsiklausiau, Plungėje pirmą kartą važiuodama autobusu. Drauge su manimi įsėdo moteris su vaiku ir nepirko jam bilieto. Konduktorė tiesiog pašėlo, o moteriškė pasirodė nepėsčia. Na, ir prasidėjo… O aš tik ausis ištempiau, kol pradėjau šį tą suprasti. Nieko. Visai graži tarmė.
– Sakot, kad beveik visas Jūsų gyvenimas prabėgo mokykloje – juk dirbote 42 metus. Tai kaip dabar gyvensit?
– Na, ką jūs… Juk aplinkui tiek įdomių dalykų, kad viskam, kas mane domina, laiko gali nepakakti. Domiuosi politika, ekonomika, įdėmiai seku Seimo darbą. Nemėgstu tų, kurie tik sėdi ir retkarčiais liežuviu paplaka. Jei esi Seime, galvok, kaip įstatymus patobulinti, naujų pasiūlyti. Paskaičiavau,
kad šioje srityje daugiausiai nuveikė Seimo narys Jurgis Razma. Štai taip. Žinau, kas ir mažiausiai nuveikė, tačiau tegu lieka jo sąžinei.
Mėgstu keliauti. Minėjau poeziją. Daugybę Justino Marcinkevičiaus eilių moku mintinai – man labiausiai patinka jo eilės. Patinka ir proza, o labiausiai – autobiografiniai romanai. Vos nepamiršau pasigirti, kad turiu sodą, šiltnamį ir labai mėgstu sukišti rankas į žemę. Taigi, tada būna taip gera, gera… Jau sakiau, kad esu kaimo vaikas, tad žemė traukte traukia. Turiu gerą draugę – dalmantinę Lorą. Abi mėgstam eiti pasivaikščioti. Lora bus bene šeštasis mano šunelis. Myliu gyvūnus ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be šuns. Juk ne veltui sakoma, kad šuo – geriausias žmogaus draugas.
– Miela mokytoja, esate šauni moteris, o kaip atsitiko, kad gyvenate viena? Ar taip ir nesutikote žmogaus, kurį galėtumėte pavadinti savu?
– Atvirai kalbant, tiesiog nesu šeimos žmogus. Matyt, per daug mėgstu laisvę. Taip, gyvenu viena, bet nesu vieniša. Turiu sesę, ji gyvena tame pat kaime, kuriame aš gimiau. Labai puikus sesers vyras, o ketvertas jų vaikų – tikri šaunuoliai. Beje, kol buvo maži, padėjau sesei juos auginti. Gal todėl taip juos myliu. Manau, kad savo artimais draugais galiu vadinti Giedrutę ir Stasį Idzelius, mėgstu ir dar su vienu kitu mokytoju pabendrauti. Beveik visus Kulių miestelio žmones pažįstu, tad nemanau, kad tektų nuobodžiauti.
Be fizikos, turiu dar vieną specialybę – esu baigusi etikos mokslus. Kurį laiką etiką net mokykloje dėsčiau. Įdomus mokslas. Tačiau grįžau prie savo fizikos. Tai nėra labai lengvas mokslas – jei nori, kad kiekvienas tavo žodis pasiektų moksleivio protą, reikia ir pačiai gerai padirbėti.
– 42 metai mokykloje. Tai gana ilgas laikotarpis, per kurį į gyvenimą išėjo gražus būrys moksleivių. Ar buvo itin gabių, kuriuos prisimintumėt?
– Be abejo. Mūsų vaikai gabūs. Štai prieš ketvertą metų mūsų mokyklą baigė Andrius Paulauskas. Jis universitete studijuoja fiziką ir dar mokosi japonų kalbos. Labai gabus vaikinas. Arba fizikos mokslų daktaras, fizikos instituto lazerių skyriaus vedėjas Viktoras Vaičekauskas. Jis finansiškai remia gabius savo mokyklos fizikus. Mokytojas Aloyzas Lukavičius parengė visą plejadą olimpiadų dalyvių. Ko gero, tai pats geriausias rajono fizikos mokytojas. Sunku visus mūsų mokyklos išugdytus fizikus ir suskaičiuoti. Negaliu skųstis – mėgo vaikai fiziką ir gerai mokėsi.
– Esate energinga, domitės gyvenimu ir žmonėmis, tad kodėl taip greitai išskubėjote į pensiją? Juk ne iš egoizmo, tarkim, pagyventi sau?
– Gal ir iš egoizmo… Pakankamai ilgai dirbau. Gal reikia ir savęs nepamiršti? Atvirai kalbant, truputį sušlubavo sveikata. O jeigu visai atvirai – nemėgstu žmonių, kurie garsiai rėkia. Juk tą patį galima pasakyti ir ramiai. Bet visa tai – smulkmenos. Esu fizikė, pragmatiška ir kartais truputį romantiška, nes myliu poeziją. Manau, daug skaitysiu, o gal dar ir į kokią kelionę išsiruošiu. Kuliuose gyventi man gera, nes pripratau Žemaitijoje. Žemaičiai nėra tokie ramūs kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Ne be reikalo žmonės sako: kartu su žemaičiais lengva kariauti, su aukštaičiais – dirbti , su dzūkais – baliavoti… Taigi, man geriausia – su žemaičiais.
