Ketvirtadienį mokinių gėlės, sveikinimo žodžiai bus skirti visiems Lietuvos pedagogams. Dažnai tenka girdėti, kad mokyklų direktoriams prieš mokslo metų pradžią tenka nerimauti ir ieškoti būdų, kaip užpildyti trūkstamų mokytojų vietas. Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija į pedagogų kolektyvą prisiviliojo mokytoją net iš Šiaulių. Nustebino? O įdomiausia ne tik tai, kad mokytojas du kartus per savaitę pirmyn ir atgal nuvažiuoja po 200 kilometrų, bet ir tai, jog fizikos moko buvęs populiarios muzikos grupės „Vairas“ narys Vadimas Kamrazeris.
– Tarp Šiaulių ir Alsėdžių daugiau nei 100 km atstumas – ar ne per didelis? Kas lėmė tokį apsisprendimą?
– Atstumas didelis, bet, mano manymu, Alsėdžiuose – geros sąlygos mokytis, dirbti ir net gyventi. Aš jau maždaug 15 metų nedirbu Šiaulių mieste, bet važinėju į rajonus. Dirbu trijose mokyklose ir į visas važinėju. Alsėdžiai – tolimiausias taškas per visą laiką, kiek aš dirbu. Visada apsiribodavau maršrutais Šiauliai–Kuršėnai, Šiauliai–Radviliškis. Tokį mano pasirinkimą lėmė dvi priežastys. Viena iš jų – tai, kad Joniškio žemės ūkio mokykloje, kur dirbau, labai sumažėjo krūvis ir važinėjimai ten tapo neekonomiški. Kita priežastis – čia labai žinių trokštantis kolektyvas, jaunas direktorius. Be to, matau visai neblogą perspektyvą pačiai gimnazijai. Ir pati vieta… Toli nuo kelio, bet ne užkampyje – tai man įdomiausia.
– Ar nenustebino darbo pasiūlymas iš Žemaitijos? Ilgai svarstėte, priimti jį ar ne?
– Neslėpsiu, tikrai nustebau sulaukęs tokio pasiūlymo. Nefantazuoju, kad esu labiausiai pageidaujamas pedagogas, bet čia sisteminė problema, tiesiog trūksta mokytojų. Vasarą dar neturėjau planų, kad keisiu Joniškį į kažką, tačiau situaciją stebėjau, žiūrinėjau darbo biržos skelbimus. O svarstyti, priimti ar ne pasiūlymą, man niekas neleido, pasakė, kad turiu atvažiuoti dirbti, ir viskas (juokiasi). O šiaip gimnazijos direktoriaus pavaduotoją Daivą Gramalienę pažįstu dar iš tų laikų, kai ji dirbo Plungės kultūros centre, tad abejonių pasiūlymas nekėlė.
– Dauguma Jus pažįsta kaip muzikantą, tad keliais žodžiais apie šį kelią…
– Nuo pat pradžių viskas ėjo ta kryptimi. Kai mokiausi tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, iš pradžių buvo tik užsiėmimai, paskui pradėjome koncertuoti su grupe „Vairas“, koncertavimas išsivystė į darbą garso įrašų studijoje. Turėjome tokių įdomių darbų su Veronika Povilioniene, su Gyčiu Paškevičiumi, kurie mane įtraukė, pamačiau, kad gal čia būtų visai įdomu. Su žmona aktore Jūrate Budriūnaite dirbome su vaikų studija.
– Kaip susijusi muzika ir fizika? Kuri iš jų arčiau širdies?
– Man fizika ir muzika eina lygiagrečiai, bet jei vien iš muzikos būtų galima gyventi sočiai ir oriai, tada turbūt apie fiziką net negalvočiau. Muzika man lengviau, nes ten daugiau kūrybos. Nors negaliu pasakyti, kad fizikoje nėra kūrybos. Ir per pamokas vyksta kūryba. Tarkim, surasti greitesnį uždavinio sprendimo būdą, formules ne kalti, o jas suprasti, paaiškinti pamoką visai kitokiu būdu, mano supratimu, taip pat kūryba. O fizikoje ir muzikoje labai daug sąšaukų. Ir kai apie tai pradedu pasakoti mokiniams, jie nustemba, kiek daug ryšio tarp, atrodo, tokių nesuderinamų dalykų.
– Sakote, kad mieliau pasirinktumėt muziką, tad kodėl pasirinkote fiziką, o ne muziką?
– Fizikos mes pradėjome mokytis nuo 7 klasės, iki 9 klasės man pasikeitė gal 7 fizikos mokytojai. Tad į 10 klasę atėjau kaip mokinys, besigaudantis matematikoje, bet fizika man buvo tamsus miškas. Ten buvo patyręs fizikos mokytojas Martinaitis, pasižiūrėjo jis į mane ir sako: „Vyre, tu gali.“ Aš nenorėjau, bet jis mane prikalbino pabandyti ir taip po truputį į tai įtraukė.
Mano noras buvo studijuoti muziką, bet tėvai pasakė: „Tai nerimta, kam tau muzika.“ Be to, norint studijuoti muziką, reikėjo išvažiuoti į Klaipėdą. Tada pragmatiškai pagalvojau, kad geriau pastudentausiu būdamas namuose, ką ir padariau. Tuo metu aš buvau didelis Šiaulių patriotas.
– Kaip prasidėjo Jūsų kaip pedagogo kelias?
– Baigiau pedagoginį institutą. 4 metus pradirbau mokykloje, dabartinėje J. Janonio gimnazijoje. Po to draugas pakvietė į kitą mokyklą, ten staiga aš tapau ir kūno kultūros mokytoju, ir muzikos mokytoju (juokiasi), čia fizika ir muzika pradėjo būti lygiagrečiai. Formalaus muzikos mokytojo išsilavinimo aš neturiu, išskyrus tai, kad baigiau vaikų muzikos mokyklą ir turiu labai daug patirties ir praktikos. Dirbau ir jaunimo mokyklose, ir profesinėse. Su pertraukomis mano pedagoginio darbo stažas – 40 metų. Didesnis atotrūkis buvo, kai muzikavome su grupe „Vairas“, o kitais metais, kad ir ne mokykloje, vis tiek dirbau su vaikais.
– Nuėjote netrumpą pedagogo kelią. Kokie skirtumai tarp tų mokinių, kuriuos mokėte tik pradėjęs dirbti, ir dabartinių?
– Tai visiškai skirtingi žmonės, visai kita pasaulėžiūra, laisvės supratimas. Iš vienos pusės, jie tapo laisvesni – tai labai gerai, bet iš kitos pusės – ne visi ta laisve moka pasinaudoti. Jie pradeda suprasti laisvę kaip darymą bet ką ir bet kada.
– Mokiniai Žemaitijoje ir kitame krašte, ar jie skiriasi?
– Iš nedidelių vietų vaikai yra kitokie, jie labai skiriasi nuo didesnių miestų vaikų. Kad ir tokia smulkmena, kaip pasisveikinimas. Kai kurie dar iki šiol sveikinasi ir su nepažįstamais žmonėmis, man tai labai gražu. O dėl žinių ir mokymosi, manau, kad tai nepriklauso nuo vietos ir iš kur tu esi.
– Kaip naują mokytoją priėmė kolektyvas, mokiniai?
– Dirbu tik mėnesį, dvi dienas per savaitę. Vieną dieną turiu septynias pamokas, kitą – šešias, tad su kolektyvu dar neturėjau laiko kada dorai pabendrauti. Bet, kiek matau, kolektyvas puikus, direktorius taip pat. Džiugu matyti besišypsančias akis, linksmus veidus. Vadinasi, čia yra perspektyva.
Kalbant apie mokinius, kaip ir kiekvienas mokytojas, puikiai suprantu, kad jie mane tikrina, žiūri, kokios ribos. Aišku, jie norėtų, kad jos būtų kuo didesnės. Kol kas, atrodo, randame bendrą kalbą. Turiu nemažą patirtį, tad pasakiau mokiniams, kad esu iš tų vaikų, kurie plėšė pažymių knygelės lapus, nes netilpo pastabos. Jie supranta, kai paprastai paaiškini. Teko dirbti su visokiais vaikais, tad jiems sakau: „Galiu būti jūsų draugas, bet ne draugelis.“
– Ir, ko gero, tradicinis klausimas: ar pedagogas – prestižinė profesija? – Ko gero, kaip ir daugelis atsakysiu, kad mokytojas nėra prestižinė profesija. Ko reikėtų? Kažkur interneto platybėse skaičiau tokią frazę: „Sprendžiant iš to, kaip skriaudžiami mokytojai, kokios jų algos, Seime sėdi tų mokytojų kažkada labai nuskriausti vaikai.“ Liūdna, kad į mokytojus žiūrima vadovaujantis požiūriu „ai, jiems bus gerai“. Ir džiugu, kad mokytojai sugeba pasidžiaugti tuo, ką turi.
– Ačiū už pokalbį.