Plungiškis Darius Vaškys šiuo metu bando užkariauti sostinę – įsikurti Vilniuje buvo viena jo svajonių. Vaikinas tiki, jog pasieks ir kitą tikslą – taps atpažįstamu ir žinomu floristu. Nors, reikia pažymėti, įdirbis šioje srityje jau padarytas nemažas. Dariui puikiai sekasi: ne tik pats kuria gėlių kompozicijas, bet to moko ir kitus. Jis – tikras užsispyrimo ir drąsos, kaip reikia siekti tikslo, pavyzdys. Nors dar jaunas, tačiau gali didžiuotis turįs ne vieną profesiją ir visus savo diplomus, kaip pats sako, yra… „įdarbinęs“.
– Dariau, esi Plungės technologijų ir verslo mokyklos absolventas. Prisimink savo patirtį šioje mokykloje.
– Dešimtą klasę baigiau dabartinėje Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje. Kadangi visada buvau meniškas, kūrybingas žmogus, norėjosi tolesnių mokslų siekti panašioje srityje. Galvojau apie interjero apipavidalintojo specialybę tuometinėje Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje. Vis dėlto ne Klaipėdoje pradėjau mokytis. Dėl įvairios veiklos ir aktyvumo gimtame mieste nusprendžiau pasirinkti Plungės technologijų ir verslo mokykloje apdailininko profesiją. Prisimenu, kaip priėmimo komisijoje buvusi socialinė pedagogė Dalia Palčikienė, pabendravusi su manimi, vis dėlto pasiūlė atkreipti dėmesį į kitą profesiją – padavėjo. Visada mėgau bendrauti. Pagrindinėje mokykloje buvau mokinių prezidentas, buvau aktyvistas, organizuodavau įvairius renginius, akcijas – patiko aktyvi veikla, todėl šis pasiūlymas suviliojo ir 2011 metais Plungės technologijų ir verslo mokykloje pradėjau mokytis padavėjo-barmeno profesijos.
– Pasirinkta mokymosi kryptis nenuvylė?
– Tikrai nesigailiu dėl to, kad priėmiau sprendimą mokytis Plungės technologijų ir verslo mokykloje ir būtent padavėjo profesijos. Tai buvo vieni geriausių mano metų, praleistų mokantis. Pirmiausia, kas iškyla mintyse, kai prisimenu šią mokyklą – tai mokytojos, ypač Rasa Galvanauskienė! Jos tikrai nerealios! Ir apskritai pradėjus mokytis nustebino pedagogų požiūris į mus, mokinius. Nebuvo nuostatos, kad mokytojas – tai viršenybė. Bendraudavome kaip su kolegomis, santykiai buvo labai draugiški. Tai labai prisidėjo prie to, kad pasirinkta profesija tapo dar patrauklesnė, kad mokytis buvo nesunku ir labai įdomu.
– Kuo įdomios buvo profesijos pamokos?
– Buvo įdomu žinių semtis iš profesionalių pedagogų. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę išvykti į Italiją ir ten dalyvauti tris savaites trukusiuose praktiniuose mokymuose. Tai buvo labai gera patirtis. Apskritai mokymasis šioje mokykloje daug davė ne tik profesinėje srityje, bet padėjo išmokti ir daug gyvenimiškų dalykų.
Labai vertinu tai, jog praktika buvo ypač svarbi mūsų profesinio mokymo dalis. Prisimenu, kad tuo metu, kai mokiausi Plungės technologijų ir verslo mokykloje, čia veikė „Pirklio menė“ – kavinė, kurioje mes, būsimi padavėjai, galėjome „pasimatuoti“ savo specialybę. Tai buvo labai naudinga ir vertinga patirtis.
Įgijęs padavėjo-barmeno profesiją, Plungės technologijų ir verslo mokykloje taip pat per pusantrų metų įgijau konditerio specialybę.
– Baigus mokslus pačiam teko atsidurti ir verslo pasaulyje?
– Taip, su draugais įkūrėme „Karmos“ restoranėlį Plungėje. Tiesa, jame man teko dirbti tik kurį laiką, nes tuo pat metu Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre studijavau floristiką – darbas reikalavo ir gebėjimo dekoruoti, gražiai pateikti užsakymus. Savo gyvenime sprendimus priimu greitai – esu gal spontaniškas žmogus, todėl sulaukęs kvietimo vesti floristikos paskaitas uostamiestyje ilgai nemąstęs sutikau. Taip Plungę iškeičiau į Klaipėdą.
Meniškas ir kūrybingas aš buvau nuo mažumės. Visada mokykloje buvau kitoks, nenorėjau būti pilka mase. Man patiko būti kitokiam. Potraukį prie floristikos jaučiau seniai, gal 9–10 klasėje atradau susidomėjimą tuo, nors tai neatrodė įprasta vaikinui. Dabar turiu jau ir floristo diplomą, ir ne tik, kaip minėjau, esu floristikos mokytojas. Nors tikrai negalvojau, kad būsiu mokytojas. Ši profesija man atrodė kaip bausmė – nebuvau tas, kuris itin gerai mokėsi mokykloje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog man patinka mokyti, dalytis savo žiniomis su kitais žmonėmis, stebėti, kaip jiems sekasi, kaip jie, išklausę mano kursus, patys imasi iniciatyvos dirbti floristais.
– Tačiau šiandien Tu – Vilniuje. Kokie keliai atvedė į sostinę?
– Vilnius visada buvo mano svajonė, norėjau čia gyventi ir dirbti. Taigi šią vasarą ji išsipildė. Dirbu viename iš sostinės gėlių salonų, kuriu jo konceptą, stilių, mokau mažiau patirties turinčias naujas koleges. Tiesa, ir nuo Klaipėdos neatitolau: kartą per mėnesį ten vykstu padėstytojauti. Taip pat dirbu metodininku Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centre, rašau mokymo programas, pagal kurias netrukus žmonės mokysis ir tobulins savo žinias visoje Lietuvoje.
– Gal gali apie savo darbą papasakoti plačiau? Kuo Tave taip žavi floristika?
– Floristika, kaip ir visos meno sritys, – tai laisvė kurti. Visos tos spalvos, faktūros, judesys puokštėje man yra kažkas „wow!“. Sakoma, kad dirbti reikia tai, kas tau patinka, ir tau nereikės dirbti. Tad man panašiai su floristika. Darbe atsipalaiduoju, kuriu, bendrauju su žmonėmis, vieniems savo kūrinius parduodu, su kitais dalijuosi savo patirtimi. Ir tai yra taip malonu ir gera. Žinoma, floristo darbas yra fizinis ir labai sunkus darbas, todėl neišvengiu ir nuovargio. Turbūt pasaulyje neįmanoma rasti lengvo darbo. Mėgstu sakyti, kad į darbą atėjome dirbti, bet juk ir darbu galime mėgautis.
– Reikia manyti, jog floristų sostinėje netrūksta. Kaip sekasi susidoroti su konkurencija? Kuo Tavo darbai traukia klientus?
– Mano darbai Klaipėdoje jau atpažįstami, užsakymų ten netrūko, esu mylimas ir gerbiamas mokytojas, mano mokiniai dalyvaudami floristikos konkursuose laimi prizines vietas. Sostinėje viskas kitaip. Čia Dariaus Vaškio niekas dar nepažįsta. Tačiau parodęs savo darbus nesunkiai gavau darbą, manimi pasitiki ir patiki gėlių salono veiklą. Kadangi kaip floristas, mokytojas dirbu ir pagal individualios veiklos pažymą, po truputį sulaukiu užsakymų pats. Mane kviečia mokyti privačiai gėlių salonai, įvairios organizacijos užsako seminarus darbuotojams paskatinti, profesiniams įgūdžiams tobulinti. O konkurencijos kol kas nejaučiu. Gal priešingai – prireikus pagalbos, galiu kreiptis net į pačius geriausius Vilniaus floristus, bendraujame, gražiai sutariame, ir manau, kad ateityje taip ir bus. Mano supratimu, kiekvienas esame unikalus, todėl sostinėje tikrai tilpsime.
– Ar tiesa, jog ir gimtojoje Plungėje turi planų organizuoti floristikos kursus?
– Tikrai taip! Nuolat sulaukiu žinučių iš plungiškių su prašymu organizuoti mokymus Plungėje. Ir tai tikrai padarysiu, bet šiuo metu labai trūksta laiko. O po Naujųjų metų – pažadu, Plungėje vyks mano mokymai! Galbūt net Plungės technologijų ir verslo mokykloje. Žinau, kad mokykloje yra labai šiuolaikiškai ir patraukliai įrengtų kabinetų, o mokymams visada būtent tokių ir ieškau.
– Ir pabaigai – kiek svarbus jauno žmogaus gyvenime yra teisingas profesijos pasirinkimas? Orientavimas į karjerą jau turėtų prasidėti nuo mokyklos suolo? Profesinis mokymas – galimybė atrasti savo kelią?
– Baigę mokslus, greičiausiai ir ieškosime darbo pagal profesiją. O darbe mes praleidžiame beveik pusę gyvenimo. Todėl esu įsitikinęs, kad teisingai pasirinkę profesiją galime „pasukti” savo gyvenimą taip, kad dirbti nebereikėtų niekada. Nugyvenęs dar nedaug metų veikiau labai daug visko, bet puikiai žinau, kad toks aš esu, man patinka būti įvairiapusiškam. Darau tai, kas man patinka, ir niekada nesigailėsiu pasirinkęs profesinį išsilavinimą. Net tris kartus, du iš jų – Plungės technologijų ir verslo mokykloje. Visi trys mano diplomai yra „įdarbinti”. Pats mokau profesinėje mokykloje ir matau, kiek žmonių į mano dirbtuves su Užimtumo tarnybos siuntimu ateina išmokti amato prieš tai du ar tris universitetus pasaulyje baigę.
– Buvo malonu pasikalbėti. Laukiame sugrįžtančio į gimtą Plungę!
