Taip sako plungiškė Algimantė Mikutaitė, futbolu susidomėjusi vaikystėje, o šiuo metu žaidžianti ne tik Lietuvos čempione tapusioje Šiaulių komandoje „Gintra-Universitetas“, bet ir mūsų šalies moterų rinktinėje. Beje, dabar sportininkė nusiteikusi ypač kovingai – ruošiasi spalio mėnesį prasidėsiančioms UEFA moterų čempionių lygos varžyboms. Mat rugpjūčio pabaigoje paaiškėjo, kad Šiaulių „Gintra-Universitetas“ pateko tarp 32 stipriausių Europos moterų futbolo klubų ir dalyvaus pagrindiniame minėtosios lygos turnyre.
– Pradėkime nuo Jūsų šeimos. Ar turite brolių, seserų, kokie jų pomėgiai?
– Esu gausioje šeimoje užaugusi plungiškė. Turiu tris seseris ir du brolius. Visi esame skirtingo amžiaus, taip pat – ir skirtingų pomėgių. Vyriausia sesuo Erika – meniškos sielos, mėgstanti piešti, kurti rankdarbius, šiuo metu jos veikla susijusi su tautodaile. Gabrielė ir Edita – taip pat labai darbščios, siekiančios viską atlikti savo jėgomis. Broliai Vytautas ir Mindaugas – labai skirtingi. Vienas labiau linkęs prie sporto, kitas – prie žvejybos.
– Kurią Plungės mokyklą lankėte? Kokie vaikystės ir paauglystės laikų prisiminimai?
– Nuo pirmos iki devintos klausės lankiau „Babrungo“ mokyklą. Nors įstaiga – šalia namų, vis dėlto kartais sugebėdavau pavėluoti į pamokas. Mokyklos laikais aktyvumu nepasižymėjau, buvau drovi, tad savo noru niekada ir niekur nedalyvaudavau. Draugų buvo įvairių, o mokytojai, galiu drąsiai sakyti, man patiko – kiekvienas skirtingas ir savaip įdomus, bendravimas su tokiomis asmenybėmis daug gero davė.
– Kada susidomėjote futbolu? Kodėl būtent sportu, o ne, tarkim, mergaitišku baletu?
– Paraginta kūno kultūros mokytojos Reginos Petkuvienės, pradėjau dalyvauti tarpmokyklinėse futbolo žaidynėse „Ežio golas“. Taigi pirmoji mano pažintis su šia sporto šaka įvyko mokykloje. Ir kieme su vyresniais berniukais mėgdavau kamuolį paspardyti. Turiu pripažinti, kad vasaros atostogas mieliau leisdavau ne su lėlėmis žaidžiančių mergaičių, o vaikinų kompanijoje. Jų veikla – aktyvesnė ir smagesnė. Na, o baletas manęs tikrai niekada nedomino. Be to, mama kažkada užsiminė, kad laukdamasi manęs mėgdavo žiūrėti futbolo rungtynes. Gal ir tai turėjo kokios nors įtakos.
– Kokie keliai atvedė į vaikų futbolo klubą „Žiogeliai“? Įdomu, kaip jautėsi mergaitė žaisdama berniukų komandoje?
– Gerai įsiminiau tą akimirką, kai stadione, kur žaidžiau su draugais, priėjo treneris Alvydas Viršilas ir pasiūlė pas jį lankyti futbolo treniruotes. Tai daryti mane ragino ir vienas kiemo draugas, tuo metu žaidęs „Žiogelių“ komandoje. Pasiūlymas man pasirodė keistas. Be to, maniau, kad mūsų fizinės galimybės skirtingos, kad nepajėgčiau drauge treniruotis, todėl atsisakiau. Po metų vis dėlto supratau, kad norėčiau pamėginti, todėl kartu su draugu nuėjau pas trenerį. Šis noriai priėmė.
Berniukų reakcijos ir emocijos mano atžvilgiu buvo skirtingos. Buvo tokių, kurie neperduodavo kamuolio arba kitokiais veiksmais parodydavo, kad manimi nepasitiki, bet tai dar labiau skatindavo nenuleisti rankų ir eiti pirmyn. Per vieną treniruotę treneris visiems liepė išsirikiuoti ir po švilpuko bėgti iki aikštės centro. Atbėgau pirma. Visi pamanė, kad tai – tik atsitiktinumas, todėl pabandėme dar kartą. Vėl buvau pirma. Tada vyresni vaikinai pradėjo garsiai švilpti, kad berniukus aplenkė mergaitė. Tai buvo vienas iš įsimintiniausių treniruočių epizodų. Taip tarsi įrodžiau, kad nežadu nusileisti, galiu kartu treniruotis, pakeičiau berniukų požiūrį į mane. Manau, man pasisekė: visi treneriai buvo labai draugiški, o ir apie komandos berniukus nieko blogo negaliu pasakyti.
– Dabar esate studentė. Kur ir ką studijuojate? Kokie Jūsų ateities planai?
– Šiaulių universitete studijuoju kūno kultūrą, esu antrame kurse. Konkrečių ateities planų neturiu, šiuo metu svarbiausia – studijos ir futbolas.
– Esate profesionali futbolininkė. Kaip atsitiko, kad vaikystėje susidomėjusi šia sporto šaka nepaleidžiate jos iki šiol?
– Taip, futbolo nepaleidžiu nuo vaikystės, žaviuosi juo ir mėgaujuosi. Jis man įdomus ir svarbus. Kai buvau maža, į jį žiūrėjau kaip į žaidimą, o dabar suprantu, kad tai kur kas daugiau. Futbolas įtraukia žmones, suvienija juos, žaisdama patiriu tokių emocijų ir išgyvenimų, kokių vargu ar patirčiau gyvendama įprastai. Tai lyg liga… Tiesa, kai futbolo per daug, norisi nuo jo pailsėti, bet kai nežaidi, ilgiesi ir supranti, kad negali jo išbraukti iš savo gyvenimo. Per futbolą aš išreiškiu save, sau ir kitiems įrodau, kad galiu daugiau, nei atrodo, o kartu laužau atgyvenusius įsitikinimus.
– Papasakokite apie žaidimą komandoje „Gintra-Universitetas“ ir šalies rinktinėje.
– Komandoje „Gintra-Universitetas“ žaidžiu nuo 2013-ųjų vasaros, taigi – jau penktus metus. Kolektyvas draugiškas ir linksmas. Žinoma, visko pasitaiko, bet merginų komandoje, manau, tai normalu. Mūsų sudėtis nuolat kinta, bet dėl to tik įdomiau: yra galimybė konkuruoti su iš užsienio atvažiavusiomis žaidėjomis, pamatyti jų meistriškumo lygį, pasimokyti.
U-19 rinktinėje žaisti pradėjau taip pat 2013-aisiais. Tuomet vyko „Baltijos taurės“ turnyras. Gaila, bet į aikštę išbėgti neteko. Buvau naujokė, tad varžėsi tos merginos, kurios jau buvo susižaidusios, kurių galimybes geriau žinojo treneris. 2014 metais tapau nacionalinės rinktinės nare. Joje – didesnė konkurencija, bet tai tik dar labiau skatino dirbti ir stengtis – kad žaidimą ne iš šalies stebėtum, o pati jame dalyvautum. Iš žaidimo rinktinėje – puikūs prisiminimai. Visada laukdavau treniruočių, varžybų. Atstovauti Lietuvai – labai didelė atsakomybė. Visada norisi rodyti tik puikius rezultatus. Gaila, kad ne visada pavykdavo. Žaidimas rinktinėje – nenusakoma nauda ir didžiulės galimybės žaisti tarptautiniu lygiu, augti kaip žaidėjai ir kaip asmenybei. Šiemet Vilniuje vyko Pasaulio moterų futbolo čempionato atrankos turnyras. Deja, jis mums susiklostė nepalankiai…
– Kokie Jūsų, kaip futbolininkės, pasiekimai?
– Esu daugkartinė Lietuvos čempionė, Baltijos lygos laimėtoja. 2014 metais mūsų komanda UEFA moterų čempionių lygoje pateko tarp 16 pajėgiausių Europos klubų. Šiemet kol kas esame tarp 32 geriausiųjų ir spalio 4-ąją Šiauliuose žaisime su komanda „Zurich Fraeun“ iš Šveicarijos. Mūsų laukia pirmosios šešioliktfinalio rungtynės, o spalio 11-ąją – Šveicarijoje.
– Ar teko kada patirti traumų?
– Taip, esu jų turėjusi, bet ne tokių, kad negalėčiau ilgai žaisti. Ne kartą buvo patempti čiurnos raiščiai, patyriau ir kitokių patempimų, uždegimų, kurie trukdė normaliai treniruotis.
– Ar niekada nekilo minčių mesti futbolą ir užsiimti kuo nors ramesniu? O gal atvirkščiai – svajojate apie olimpines aukštumas?
– Kartais kyla ir visokių minčių, ir dvejonių. Norisi viską mesti ir gyventi ramiau, bet tuoj supranti, kad tai – tik silpnumas sunkiose situacijose, kai apima ne tik fizinis, bet ir psichologinis nuovargis, kai išsenki nuo rutinos. Manau, tokia būsena aplanko visus sportininkus – kai suabejoja savo galimybėmis, tačiau netrukus suvokia, kad be to negali, tad vėl eina į priekį. Olimpiada, žinoma, – nuostabus dalykas, bet esu realistė ir didelių iliuzijų dėl jos nepuoselėju.
– Kaip į Jūsų užsiėmimą reaguoja artimieji, draugai?
– Kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Artimieji palaiko ir džiaugiasi, kad sportuoju, bet yra ir kitaip manančių. Kadangi vizualiai atrodau gana tvirtai, tai daug kas paklausia, kokia sporto šaka užsiimu. Kai atsakau, kad žaidžiu futbolą, dažniausiai nustemba ir nepasikuklina priminti, kad tai – vyrų žaidimas. Taip daugiausia reaguoja vyresni žmonės. Tačiau labai smagu ir malonu, kai žmogus apsidžiaugia išgirdęs, kad aš futbolininkė. Man tokia reakcija – tikra palaima.
– Ar turite širdies draugą?
– Širdies draugo neturiu, šiuo metu esu ištikima futbolui.
– Ar, be futbolo, turite dar kokių pomėgių? Ar studijuojant ir sportuojant lieka laiko kam nors kitam?
– Mėgstu bėgiodama klausytis muzikos, skaityti knygas, žiūrėti gerus filmus. Dar mėgstu laisvalaikį leisti su draugais, vaikščioti ir grožėtis gamta, mėgautis ramybe.
– Dėkoju už pokalbį.
