Dvylika metų rungtyniavęs komandoje, kuri sukėlė futbolo sąjūdį Mažeikiuose, po to septyniolika metų dirbęs treneriu-visuomenininku antroje miesto futbolo ekipoje, teisėjavęs rungtynėms – tokį indėlį į Mažeikių futbolą įnešė devyniasdešimties metų jubiliejų šiomis dienomis paminėjęs Valerijonas Mitkevičius.
Nugalėtoją nustatė estafetės
Futbolo sąjūdį mūsų mieste sukėlė „Elektros“ komanda, kurioje pirmuoju smuiku griežė broliai Romas ir Kornelijus Skeiviai. Jų vedama Mažeikių futbolo komanda 1961 metais pateko į šalies futbolo A lygą ir joje išsilaikė 5 metus iki tol, kol broliai persikėlė rungtyniauti į Šiaulius.
Iš pradžių komanda, kurią šefavo tuometinė Elektrotechnikos gamykla, žaidė aikštėje, kur buvo aerodromas, einant šios gamyklos link. Po to komanda persikėlė žaisti į stadioną, kur dabar stovi Senamiesčio progimnazija.
„Visi dar buvo „biedni“ po karo, tėvai pinigų nusipirkti bilietą varžyboms stebėti neduodavo, tai lipdavome ant stogų, smukdavome pro skyles, kad tik galėtume pamatyti futbolą. O ši sporto šaka tada Mažeikiuose karaliavo – rungtynės sutraukdavo sirgalių minias. Kitos sporto šakos tokiu masiškumu pasigirti negalėjo. Valerijonas, kuris anksčiau buvo sunkiaatletis, žaidė krašto gynėju, jis nebuvo tas žaidėjas, kuris davė toną gynyboje. Žaidė Šveikauskas, broliai Valantinai, kurie buvo aukšti, galėjo kovoti dėl kamuolių galva, o jis – žemo ūgio, tačiau vaizdo aikštėje negadino“, – sakė dukart šalies čempionu su „Atmosferos“ komanda 1976 ir 1979 metais tapęs puolėjas Romas Šaulys.
Futbolininkas prisiminė ir tokią kuriozinę situaciją: taurės turnyro varžybose, kai po rungtynių reikėdavo nustatyti nugalėtoją, joms pasibaigus lygiosiomis, vienuolikos metrų baudiniai nebuvo mušami – komandos išsirinkdavo atstovus, kurie rungtyniaudavo estafete, kas greičiau išbėgs ir perduos kitam estafetės lazdelę. Viską stebėdavo teisėjai ir laimėdavo ta komanda, kuri turėjo greitus žaidėjus.
Patardavo iš ilgametės praktikos
„Elektra“ išsiskirstė 1971 metais, kai gamykla nustojo šefuoti komandą. Tačiau tuo metu užgimė „Atmosfera“. Ją pradėjo globoti kompresorių gamykla, ir komanda jau po 5 metų tapo šalies čempione.
Tačiau toks futbolo fanatikas, kaip V. Mitkevičius, negalėjo be šios sporto šakos. Pasak buvusio „Atmosferos“ žaidėjo Vladimiro Zarudnij, V. Mitkevičius dvejus metus treniravo „Melioratoriaus“ komandą, o po to – Mažeikiuose susibūrusią „Montuotojo“ komandą, kurią globojo Pabaltijo montavimo valdyba. Ypatingi futbolo entuziastai buvo jos vadovai VladimirKornetov ir KonstantinVaščega.
„Norinčiųjų žaisti futbolą mieste buvo daug, todėl ir susibūrė antra komanda, joje žaidė tie, kurie daugiau į tai žiūrėjo mėgėjiškai, ir tie, kurie jau buvo baigę savo žaidimą „Atmosferoje“. Treneris Valerijonas, kuris buvo savamokslis ir mums patardavo tik iš savo ilgametės praktikos, rūpinosi viskuo: nuo kamuolių iki stadiono linijų – ir visa tai darė iš entuziazmo“, – sakė V. Zarudnij.
„Montuotojas“ turėdavo savo sirgalius, jų nebuvo tiek daug kaip „Atmosferos“, tačiau vis tiek žmonės savaitgaliais rinkdavosi į senamiestyje esantį stadioną, nes į šias rungtynes bilietų nereikėjo.
Aukštų tikslų nekėlė
Komanda niekada nekėlė sau tikslų patekti į aukščiausią lygą, visi suprato, kad ten yra „Atmosfera“ ir dviem pajėgioms miesto komandoms ten vietos tikrai nėra, o, be to, ir tiek futbolininkų, kurie galėtų tinkamai atstovauti, nesurinksi. Todėl „Montuotojas“ savo Šilutės ar Klaipėdos zonose buvo tarp lyderių, tačiau, kai ateidavo laikas lemiamoms kovoms dėl patekimo į aukštesnę lygą, tenkindavosi antra arba trečia vietomis.
Pasak kito „Atmosferos“ veterano Zenono Kismino, istorijos neperrašysi, bet taip buvo: kas netiko pagrindinei miesto ekipai arba jau buvo bebaigiantys žaisti futbolą, tas ėjo į „Montuotoją“.
„Aš ir pats, kai baigiau žaisti, gal dar dvejas–trejas rungtynes išbėgau už „Montuotoją“, tačiau pamačiau, kad negaliu jau tiek atiduoti jėgų, ir išėjau. Ir manau, kad tai buvo gerai visiems futbolininkams, kurių karjera jau ėjo į galą – nebegali žaisti ten, kur lygis visa galva aukštesnis, renkiesi tą komandą, kur dar gali palakstyti, praleisti laisvalaikį neišvažiuodamas iš savo miesto. Juk tada jau neieškodavome, kur važiuoti kitur, įleisdavome čia šaknis ir norėjome čia gyventi“, – sakė Z. Kisminas.
Antrojoje miesto komandoje maistpinigius, kurie buvo pustrečio rublio, mokėdavo tik išvykose. Kai komanda žaisdavo namuose, žaisdavo iš idėjos, dėl malonumo, negaudami jokių maistpinigių.
Kaip prisimena žaidėjai, tai ir už tuos maistpinigius nusipirkdavo statinę naminio alaus, važiuodavo rungtyniauti į Nidą ar Juodkrantę, kur atvykstančių varžovų komanda laukdavo su rūkytomis žuvimis, ir po rungtynių abi ekipos (kartais prisijungdavo net ir teisėjai) susėsdavo ant marių kranto ir leisdavo laisvalaikį.
Treneriu buvo tik laisvalaikiu
Atlyginimo negaudavo ne tik žaidėjai, bet ir 15 metų „Montuotojo“ (komanda nustojo gyvuoti 1989 metais) treneriu dirbęs V. Mitkevičius. Jis komandą treniravo visuomeniniais pagrindais, o pagrindinė darbovietė buvo Elektrotechnikos gamykla, kurioje V. Mitkevičius ėjo štampavimo cecho meistro pareigas.
Praėjusią savaitę futbolo veteranai rinkosi į vakarą, kuriame pagerbė Mažeikių futbolo vystymuisi nusipelniusį V. Mitkevičių.
Pasak veteranų, daugybę metų mūsų miesto futbolui atidavęs V. Mitkevičius, kaip ir Romas Skeivys, Kėdainiuose gyvenantis Gricius priskiriami prie tų „Elektros“ pionierių, kurie lėmė futbolo tradicijas Mažeikiuose. Šių futbolininkų veikla, pasiaukojimas, iniciatyvumas, užsispyrimas paskui persidavė jaunesniems futbolininkams, žaidusiems „Romar“, „Atmosferos“ komandose ir iškovojusiems šalies čempionų titulus.
Kalbėdami apie šiuolaikinius futbolininkus mažeikiškiai veteranai, kurie neretai stebi ir dabartinės „Atmosferos“ kovas, pažymi, kad juos neramina jų fizinis pasirengimas. Pašnekovų žodžiais tariant, kai kurių futbolininkų kojos kaip virbalai, trūksta raumenų, o kai kurie jau pirmojo kėlinio viduryje ieško vandens, nes burna džiūsta.
„Atvarai du kėlinius ir tik tada pagalvoji apie vandenį, o ir pats futbolas buvo gerokai griežtesnis: varžovai kirsdavo per kojas nesigailėdami, bet neturėjai laiko voliotis ant žolės, kilai ir vėl bėgai, tik po rungtynių skaičiuodavai mėlynes ir kraujosruvas“, – prisiminė R. Šaulys.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
