Kad tik nelytų… Panašu, kad būtent tokį norą kiekvieną rytą išsako Žlibinų seniūnijos Gaižupių kaimo gyventoja Irena Jankauskienė. Kol sausa, ji, jos sūnūs ir anūkai gali sėsti į automobilį ir kur panorėję nuvykti, paskui be didesnio vargo pasiekti namus. Kai pradeda lyti, šeima tokios prabangos sau leisti nebegali. Jei nori kur nukakti, automobilį tenka palikti pakelėje, kone už kilometro nuo namų, o patiems pėstute iki jo klampoti. Nes keliuku išvažiuoti neįmanoma.
Maždaug už kilometro nuo pagrindinio kelio esančiame vienkiemyje gyvena septyni žmonės: I. Jankauskienė su neįgaliu sūnumi Danu ir kitas jos sūnus Justas su žmona Daiva ir trimis vaikais – aštuonerių, šešerių metų ir aštuonių mėnesių.
I. Jankauskienė pasakojo, kad į sodybą Gaižupiuose parsikraustė prieš 22 metus. Čia ji įsikūrė su septyniais savo vaikais, kurių vienas – neįgalus. „Žinoma, ir prieš tuos 22 metus keliukas, vedantis nuo pagrindinio kelio link mūsų sodybos, buvo toks pat. Tada buvau jauna ir visur, kur reikėjo, pėstute nueidavau arba dviračiu nuvažiuodavau. Ir vaikai pėsčiomis eidavo. Be to, automobilio neturėjome“, – kalbėjo moteris.
Jų keliukas, pasak I. Jankauskienės, nėra pačių pramanytas ir pravažinėtas per laukus. Jis oficialus, jam suteiktas Gaižupių kaimo Pušyno gatvės pavadinimas. Juo aplinkiniai ūkininkai važiuoja į savo sklypus. Žinoma, ne lengvaisiais automobiliais, o sunkvežimiais, traktoriais ir kita žemės ūkio technika. Tuo pačiu keliuku iš miškų rieda ir medienos prikrautas sunkusis transportas. Tad suprantama, kad jokio stabilaus pagrindo neturintis kelias net sausu oru yra duobėtas ir provėžotas, o lyjant virsta tokia klampyne, kurios joks lengvasis automobilis nepajėgus įveikti.
„Tas keliukas – ne tik į mano sodybą. Juo galima nuvykti dar į kelias sodybas, sklypus, miškus. Arba tiesiai į Purvaičius ir Plungės–Medingėnų kelią gali „iškirsti“. Kadangi iki mūsų privažiuoti neįmanoma, tai ką bekalbėti apie kitas sodybas. Kaimynai iš kitos pusės važinėja. Mes esame ties gatvelės viduriu, tad į kurią pusę bevyktum, visur tas pats“, – aiškino gaižupiškė.
Kaip teigė moteris, klampyne paverstas kelias – didžiulė problema. Mat namuose yra neįgalus sūnus, kuris lanko užsiėmimus Plungės socialinių paslaugų centre. Yra ir ikimokyklinukas, ir pradinukas. Vienam reikia į darželį Plungėje, kitam – į mokyklą Žlibinuose, o abiem kartu – į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą. Be to, yra kūdikis, kurį pas gydytojus būtina nuvežti.
Mokyklinis autobusiukas tokiu keliu iki namų nevažiuoja. Taip pat ir transporto priemonė, vežiojanti Socialinių paslaugų centro lankytojus. Taigi ir vaikai, ir neįgalusis Danas paimami ir paleidžiami maždaug už kilometro nuo namų. O toliau, kaip pasakyta viename animaciniame filmuke, pats ropok.
„Artėja ruduo, prasidės lietūs, o man jau plaukai iš nerimo šiaušiasi. Kaip gyvensime, kaip mokyklą, darželį ir kitas įstaigas pasieksime? Jei keliu važinėtų tik lengvasis transportas, viskas būtų gerai, bet jį drasko sunkiasvoris, o tvarkyti niekas nesiima. Seniūnija mūsų bėdą seniai žino, pripažįsta, kad toks kelias, ko gero, vienas visoje seniūnijoje belikęs, bet netvarko“, – guodėsi moteris.
I. Jankauskienė pasakojo, kad prasidėjus lietingajam sezonui automobilį ji palieka pakelėje, o likusią kelio dalį pėstute eina. Blogiausia tai, kad ir pėsčiajam jis neįveikiamas, klampynė tokia, kad net su ilgaauliais guminiais batais jos neišbrisi. „Namuose apsiaunu aulinius ir klampoju. Prie mašinos batus persiaunu, purvą nuo drabužių nusivalau. Apie vaikus visai nekalbu. Jie tuo purvynu niekaip neišbrenda“, – rūpesčiais dalijosi gaižupiškė.
Iki šių metų pavasario I. Jankauskienė dirbo mokytoja Žlibinų Igno Končiaus pagrindinėje mokykloje. Tada kartu pasiimdavo anūkėlį, kurį per klampiausias vietas pernešdavo. Dabar pagrindinį kelią turi pasiekti du vaikai. Vadinasi, nešti teks du. Kaip?
„Keliuku važiuoju, kol pavažiuoju. Jei tiesiai neišeina, suku per laukus. Nuo tokio važiavimo net automobilio stogas būna purvais apėjęs. Toks, kad gėda ne tik mieste, bet ir Žlibinuose pasirodyti. Beje, reorganizavus mūsų mokymo įstaigą, man buvo siūlomas darbas Senamiesčio mokykloje. Atsisakiau, nes neturiu kaip jos pasiekti. Baiminausi, kad įsidarbinus būtų kilę problemų, kad vėluoju, kad visa purvina atvažiuoju. Ten juk miestas“, – sakė moteris. I. Jankauskienė prisiminė ir tai, kad sausio mėnesį gimusį anūkėlį tik trijų mėnesių paskiepyti nuvežė. Nes išvažiuoti nebuvo įmanoma, o nešti vaiko per laukus nesinorėjo…
Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė patvirtino, kad problema jai žinoma, o kaip ją spręsti, neaišku. Pasak jos, kelias priklauso seniūnijai, tad privalėtų jį tvarkyti, bet… „Iš to, ką mums skiria Savivaldybė, atlikti tokių darbų mes nepajėgūs. Reikėtų papildomų lėšų, tačiau jų nėra. Be to, ar yra prasmė tvarkyti kelią, kuriuo ir toliau važinės kombainai, galingi traktoriai, miškavežiai? Juk visi drasko ir niekas nesaugo. Tas kelias ir vėl būtų suniokotas“, – teigė seniūnė. Ji sakė žinanti, kad keliuką neseniai apžiūrėjo komisija iš Savivaldybės, o koks bus sprendimas, kol kas neaišku.
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Kerpauskas patvirtino, kad kartu su Vietos ūkio ir turto skyriaus vedėja Živile Bieliauskiene buvo nuvykęs apžiūrėti Pušyno gatvės Gaižupiuose. „Šiandien vedėja pateikė skaičius. Preliminariais duomenimis, nutiesti ten žvyrkelį kainuotų apie 70 000 eurų. Tai didžiuliai pinigai, ir panašu, kad šis projektas nebus įgyvendinamas. Juolab kad šiandien ten žmonės gyvena, o ryt gal kažkur kitur išsikraustys. Savivaldybei pigiau būtų tai šeimai kitą namą nupirkti, nei kelią nutiesti“, – kalbėjo Č. Kerpauskas.
Taigi sprendimo dėl keliuko kol kas nėra. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas dar tarsis su seniūne, ši – su šeima. Sako, kad ieškos išeities. Ar suras? Šito nepažada.
