
Žiema po truputį rodo nagus ir vis stipriau žemę spaudžia savo šaltomis rankomis. Atrodo, kiekvienais metais daugiau ar mažiau šaltis vis „pakibina“ ir jau turėtume būti pripratę. Bet vis tiek niurname ir piktinamės dėl speigučio. Tačiau šį kartą noriu kalbėti ne apie tą šaltį, kuris vos žengus į lauką nosis ir skruostus parausvina, o apie tą, sklindantį nuo žmonių. Apie nepaaiškinamą pyktį aplinkiniams. Ne šiaip postringauju tokia tema.
Savaitgalį mūsų miestą sukrėtė skaudi nelaimė, ledinė upė pasiglemžė mažos mergytės gyvybę, kūnelio paieškos kol kas bergždžios. Nenoriu, negaliu ir net nebandau įsivaizduoti skausmo, kurį dabar jaučia mama. Tik artimiausi žmonės žino, kokios mintys sukasi jos galvoje. Tačiau… Vos tik internetinėje erdvėje pasirodė pranešimas apie įvykusią nelaimę, pasipylė komentarai. Aišku, būta ir užjaučiančių, ir guodžiančių, bet nemažai ir tokių, kurie alsuoja pykčiu. Skaitant vis šmėsteli mintis, kaži ar tas „teisėjas“ išdrįstų akis į akį, nesislėpdamas už internetinio slapyvardžio, ir taip likimo nuskriaustus tėvus apkaltinti vaiko nepriežiūra.
Tad ir svarstau, iš kur tas nepaaiškinamas pyktis svetimam, nepažįstamam, kurio gal ir akyse nesi matęs. O piktiesiems komentatoriams norisi priminti, kad biblijoje rašoma: „Neteisk kitų ir pats nebūsi teisiamas“.
Žmogus – toks sutvėrimas, kad nei jo poelgių, nei minčių nenuspėsi, o suprasti kartais geriau net nebandyti. Kas vienam natūralu, kitam gali atrodyti absurdas. Tai va, visai neseniai Sveikatos apsaugos ministras užsiminė, kad privalomasis sveikatos draudimo mokestis turėtų būti skaičiuojamas ne tik nuo dirbančiojo algos, bet ir nuo visų pajamų, o tarp jų ir nuo parduoto nekilnojamojo turto. Ministras kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl to, kad būtų išaiškinta, kas įeina į sąvoką „pajamos“.
Jei atvirai, man tokie pamąstymai – tikras kosmosas. Suprantu, kad namas, butas ar žemės sklypas nėra ta prekė, kuri perkama ar parduodama kiekvieną dieną, ir tas mokestis gal ne milijonas būtų, bet… Abejoju, kad žmogus, pardavęs nekilnojamąjį turtą, pradės dažniau sirgti.
Kuo toliau, tuo labiau apima jausmas, kad gyvename ne realiame pasaulyje, o animaciniame filme „Čipolino nuotykiai“, kur teko susimokėti už orą, lietų ir žaibus. Ar tik ir mums taip neatsitiks?
Kaip rašoma internetiniame portale „delfi“, Seimo vicepirmininkas, pensijų kompensavimo darbo grupės narys Algirdas Sysas aiškina, kad per krizę sumažintos pensijos gali būti kompensuojamos, peržiūrint mokesčių bazę. „Jis neatmeta, jog tam tikslui ieškant maždaug 1 mlrd. litų, gali būti padidinti kai kurie mokesčiai arba įvesti nauji“, – rašoma internetiniame portale. Kokie tie mokesčiai galėtų būti, neskelbiama. Tad gal ir nereikėtų nustebti, jei vieną dieną sužinosime, kad privalome susimokėti už žiemą, vasarą ar pavasarį.