Žmogaus gyvenimas gana trumpas, tad nė nepajunti, kaip per tuos metus pasikeičia gamta. Tad man ir kilo mintis skaitytojams paporinti apie gamtoje ištisai vykstančius pokyčius. Gal po šimto metų kažkam į rankas paklius laikraštis „Plungė“. Paskaitys puslapį „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ ir nustebs, kad kažkada pas mus gyveno paukščiai ir žvėrys, kurių jau nebelikę.
Laikas bėga greitai, gamtoje viskas keičiasi. Nepaliaujamai kinta visas kraštovaizdis. Vis daugėja vėjo elektrinių, o tai neabejotinai sudarkys kraštovaizdį. Jėgainių teritorijų vengs daug gyvūnų, ne vienas paukštelis nuo jų sparnų žus.
Man beveik 80 metų. Apmąstęs per tiek laiko gamtoje įvykusius pokyčius, net nustebau. Mano gimtinė – Babrungo kaimas (rytinė Plungės pusė). Kai augau, Babrungo upė man atrodė didžiausia pasaulyje, nes kitų dar nebuvau matęs. Dabar Babrungas jau visai kitoks – gerokai menkesnis. Kai lankiau pradines klases (pirmoji Plungės mokykla buvo ten, kur dabar „Senukų“ parduotuvė), pavasariais, nė nepagalvodami, jog tai pavojinga, ant ledo lyčių plaukdavome šia upe. Tėvai, aišku, to nežinojo.
Prie pat Plungės veikė Burvio malūnas, ir upėje gaudydavome lydekas. Jau ne tas Babrungėlis… Su meškere vargu ar ką bepamatysi vaikštant palei upę, o mes, paaugliai, žinojome savo vieteles ir tempėme į namus lydekas. Seniai nebeveikia buvę ant upės malūnai. Užtat pusšimtis metų, kai atsirado Plungės jūra. Ežerai nebe tokie, kaip buvo prieš šimtmetį. Jie sumažėjo, uždumblėjo, apaugo meldais, visa augmenija jau kitokia.
Mano galvoje ryškiausi atsiminimai apie gamtą yra nuo 1973 metų, kai tapau „Kontaučių“ medžioklės klubo (tada – būrelis) nariu. Šiandieniniai medžiotojai nė nežino, jog tada buvo pilna tetervinų. Man jų medžioti neteko, bet senesni „Kontaučių“ klubo medžiotojai, kurie jau aname pasaulyje, ne kartą pasakojo, kaip Neliubiškėse (Žlibinų seniūnija, prie Kantaučių) darydavosi slėptuves ir balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje medžiodavo tuos burbuliuojančius juodus gražuolius.
Tada prisižiūrėdavau tetervinų. Su slidėmis, kartais ir ne vienas, čiuoždavau aplink miškus, kad nustatyčiau, kur dienoja šernai. Per petį užsikabinę dvitraukį pjūklą šliuoždavome į miškus stirnoms pripjauti drebulių.
Sniego žiemą būdavo iki tarpkojo. Ryte prieš medžioklę šliuoži ir matai, jog ant beržo šakų tupi tetervinai. Nežinau, kodėl, bet visada juos matydavau būtent ant beržo.
O kitą kartą čiuoži ir sniege aptinki kelias duobutes. Jau žinojau, jog po sniegu dienoja tetervinai. Tai prišliauži, slidžių galais apžergi duobutę, patapšnoji į sniegą, ir… pakyla iš sniego išsprūdęs tetervinas. Deja, nebeliko jų – bent jau mūsų medžioklės plotuose. Ir kurapką retai bepamatai.
Dabar pilna gervių. Kai aš pradėjau medžioti, tai jokios gervės nebuvo. Šiandien dešimtimis matai sutūpusių ant želmenų. Ūkininkai jau keikia dėl jų daromos žalos. Laukuose, ypač pavasarį, pilna gulbių – neabejotinai padaugėjo.
Kažin ar prieš pusšimtį metų koks plateliškis žinojo esant paukštį kormoraną. Dabar jų kolonija įsikūrusi prie pat ežero ir toje vietoje jų išmatų nubalintas miškas. Žuvininkystės ūkius turintys žmonės keikia tuos paukščius, nes jie išsijuosę tvenkiniuose mažina karpių skaičių.
O kas senesniais laikais mūsų krašte matėte baltąjį garnį? Dabar važiuok pro kokį žuvininkystės ūkį, tai tikrai pamatysi.
Ko gero, gerokai daugiau rasis panašių pavyzdžių. Šiomis žiemomis į lesyklas atskrenda nematytų paukščiukų. Na, zylės tai taip, žvirbliai irgi, o kas tie yra zylės didumo su gelsvos spalvos plunksnomis ir juodomis nugaromis, kurių seniau nebuvo?
Tas pats ir su žvėrimis. Prisimenu – pradžioje mano medžioklių nė kalbos nebuvo apie tauriuosius elnius. Dabar jų pilni miškai. Kalbama, jog būtina mažinti populiaciją. Medžioklėje pirmą elnią pamačiau 1975 metais ir dabar net vietą parodyčiau, kur. Įspūdingas buvo, su didžiuliais ragais. Ant linijos buvau prie Vilkos upės, stovėjau už eglelės. Atėjo prie pat, pamatė mane ir baisiausiu šuoliu peršoko upę, o tada ji buvo gal dešimties metrų pločio. Dabar, jeigu ne bebrai, kurie vis pakelia vandenį, čiurlentų mažytė Vilkos srovelė.
O briedžių buvo į valias, kaip medžiotojai sakydavo, pilna kaip kolūkio karvių. Mūsų medžioklės kolektyvas kasmet valstybei sumedžiodavo penkis briedžius. Kažin kaip dabar sektųsi tiek patiesti… Nebėra jų tiek.
Ir kas dabar žino – gal šiltėjant klimatui briedžiai traukiasi šiauriau? Tačiau greičiausiai sumažėjo dėl 1988 metais Generalinėje miškų urėdijoje priimto sprendimo, jog būtina mažinti briedžių skaičių, nes jie niokoja pušynus, berželius. O paskui nepriklausomybė ir atsiradęs nedarbas, brakonieriavimas, dar pasirodę karabinai…
Tačiau sutikite – daugumos žvėrių nesumažėjo, o kitų net padaugėjo. Jeigu medžiotojai neįsikištų, nereguliuotų populiacijų, kas būtų po kokių dešimties metų? Kas liktų iš miškų, kas beužaugtų ūkininkų laukuose? Medžiotojai yra tikriausi ūkininkai. Skaičiuoja, kiek kokių žvėrių gali vienoje ar kitoje teritorijoje gyventi, tegu tik į tai nesikiša Aplinkos ministerija, tegu tik leidžia patiems medžiotojams gamtoje tvarkytis, o valdžia teprižiūri.
Kas būtų, jei kokius penketą metų nemedžiotume vilkų? Ar kaimo žmogus begalėtų užauginti gyvulį? Manau, iškart neliktų stirnų, danielių, daugelio kitų kanopinių žvėrių. Beje, danieliai yra invazinė rūšis, pas mus jie negyveno, o dabar miškuose jau pilna. Dar jų pagausino medžiotojai, pripirkę iš aptvarų.
Gamta labai greitai keičiasi. Klimatas šiltėja, kai kurie žvėrys pasitrauks šiaurėn, gal jų visai neliks, gal medžiotojų sukauptos trofėjų kolekcijos po kelių šimtmečių liks tik priminimas ateities kartoms, kokių žvėrių pas mus būta. Manau, jog po šimto metų bus pasikeitę ir miškai. Gal išnyks eglynai. Egles puola kenkėjai. Uosių jau kaip ir nelikę.
Tikrai, tų gamtos pokyčių galėčiau išvardyti gerokai daugiau. Dabar vis kalbama, jog tai dėl šiltėjančio klimato, ir dėl to niekaip nepasiginčysi. Reikia svaraus mokesčio, kad mašinos neterštų gamtos. O kas suskaičiuos, kiek teršiama gamta per įvairiausius karus, kiek į orą pasklido dūmų po bombų sprogimo, kiek sukeltų gaisrų per karą Ukrainoje?
Taip, gamta keičiasi, vienų gyvūnų sumažėja, kitų padaugėja. Ims per pasaulį ir pereis atominis karas. Kažkas gal išgyvens, kažkoks žvėris išliks, ir tada, kol Žemėje bus žmogus, tol bus ir medžioklė, ir gal tik todėl, kad likusieji išgyventų!
