Vis dėl tos geros širdies ir noro padėti savimi negalinčiam pasirūpinti gyvūnui šateikiškių Povilo ir Angelijos Mačiuičių įprasta kasdienybė prisipildė rūpesčio – ką daryti su likimo nuskriaustu gandru, kuris prieglobstį rado jų namuose? Paukščiui greičiausiai lūžęs sparnas, jam reikalinga pagalba, bet kur ją rasti? Tiksliau, kaip jos sulaukti, jei visi pagalbos prašymai palydimi tik pažadais padėti?
Baltasis gandras laikomas nacionaliniu mūsų šalies paukščiu. Lietuviai nuo seno myli, globoja ir netgi gerbia šį plunksnuotį. Pagarba neretai turi ir prietaringą pobūdį – vargas tam, kuris išdrįstų šį paukštį nuskriausti. Gandras žmonėms asocijuojasi su laimės nešėju ir reiškėju. Todėl pagelbėti sužeistam gandrui, galima sakyti, – savotiškos garbės reikalas.
Vis dėlto tikrai ne garbės troškulio vedami, o iš elementaraus žmogiškumo ir meilės gyvūnams Šateikiuose gyvenantys Angelija ir Povilas Mačiuičiai šiandien rūpinasi netikėtai prie jų sodybos Reketės gatvėje atklydusiu gandru. Tiksliau, jis buvo pastebėtas kitoje jų namų pusėje esančioje pievelėje. Akivaizdžiai matėsi, jog sparnuotis negaluoja – kažkas negerai su vienu iš jo sparnų. Tuo metu, kaip pasakojo ponia Angelija, pas juos viešėjo anūkė su draugu. Jie pamatę nelaimėlį ir parnešę į namus.
Taip susižeidęs gandras bene nuo liepos 22 dienos ir apsigyveno pas minėtuosius šateikiškius. Žmonės pasirūpino jį uždaryti tvarte: vis saugiau jam čia, juk paskristi negalintis paukštis greitai gali tapti agresyvių kaimo šunų laimikiu ar gali būti partrenktas pravažiuojančios mašinos. Gaila gandro.
„Mūsų rastinukas“, – taip meiliai apie gyvūną atsiliepia A. Mačiuitienė. Pasak moters, tik aptikę sužeistą gandrą jie ėmėsi ieškoti, kas galėtų paukščiui padėti, ir toliau juo rūpintis. Per įvairius informacinius kanalus susiieškojo Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namų kontaktus. Kreipėsi į šią organizaciją, skambino ne vieną ir ne du kartus, vis sulaukdavę pažado, kad atvažiuos, bet kada tiksliai jų laukti, taip konkretaus atsakymo ir neišgirdę. „Mums sako – laukit, kada nors atvažiuosim, siūlo patiems atvežti gandrą“, – nusivylusi kalbėjo gandro globėja. Pati Angelija– ne veterinarė, apžiūrėti ir įvertinti gandro sparno būklės negali. Jos galioje – pasirūpinti, kad prižiūrimas paukštis būtų sotus. Čia jai labai gelbėja vyras Povilas. Šis dabar nemažai laiko praleidžia prie jų namų tvenkinuko gaudydamas žuvis – jas labai pamėgęs laikinasis Mačiuičių augintinis.
Angelija taip pat pridūrė, jog bandžiusi kreiptis pagalbos ir į socialines problemas esą padedančias išspręsti populiarias televizijos laidas – juk ne kartą pati matė, kaip gelbėjami gyvūnai, tačiau ir čia nieko „nepešė“.
Angelija spėja, kad jų gandras gali būti šeimos narys netoliese nuo jų namų esančio gandralizdžio gyventojų. Jame dabar stoviniuoja pora gandriukų, o vienas, suaugęs, keletą dienų vis tupėjo ant jų tvarto stogo, matyt, žino, kad čia glaudžiasi jų artimasis.
Su prašymu pagelbėti gandrui į Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namus kreipėmės ir mes. Telefonu atsiliepusi savanore Egle prisistačiusi mergina tikino, kad šiuo metų laiku „tikras gandrų sezonas“ prasidėjęs ir panašių pranešimų apie sužeistus paukščius jų organizacija gauna labai dažnai, vien iš Plungės rajono esą pastaruoju metu sulaukta bene keturių.
„Tiesiog fiziškai nespėjame visur nuvažiuoti“, – aiškino pašnekovė, užsiminusi ir apie žmogiškųjų resursų, ir finansų trūkumą, taigi jie, savanoriai, negalintys „persiplėšti“. Pažadą, kad Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namų atstovai atvyks į Šateikius, gavome ir mes. „Pasistengsim greičiau sureaguoti“, – pasakė savanorė.
