Gavėnia – tai rimties, susitelkimo, savęs pažinimo bei Dievo ir žmogaus suartėjimo metas. Gavėnios metu mes turėtume pamąstyti apie mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kuris tampa mums ypač artimas ir brangus, nes buvo išduotas, apleistas, kentėjo ir mirė, kad mes būtume atpirkti. Toks yra Gavėnios meto turinys.
Dažnai mūsų pasirinktas gyvenimo būdas atitolina mus nuo tokių apmąstymų. Daug kas mano, kad Gavėnios metu svarbiausia yra nevalgyti mėsiškų valgių ir vengti triukšmingų pasilinksminimų. O iš tikrųjų kur kas svarbiau yra dažnai susimąstyti apie save ir nuoširdžiai atgailauti. Tikroji atgaila – tai ne draudimas šokti ar valgyti mėsą, nors kadaise jis buvo labai griežtas. Svarbiausia – atgaila iš krikščionio reikalauja vidinio pasikeitimo – nusigręžti nuo blogio ir grįžti prie Dievo ir artimo meilės. Tai ir yra atgailos esmė – vidinis žmogaus pasikeitimas. Buvo kažkas negera, kažkas tamsaus, buvo atitolta nuo Dievo – nuo tiesos ir gėrio šaltinio. Atgailos metu išsivaduojama iš bet kokios tamsos, iš bet kokio blogio ir vėl pasijuntama vienybėje su Dievu ir su žmonėmis. Kaip žinome iš Šventojo Rašto, atgailos metas mums teikia palaimą, ragina nebūti paniurusiems, nes būtent atgaila veda į tikrąjį džiaugsmą.
Kas gi labiausiai atitolina mus nuo Dievo ir žmonių? Tai mūsų klaidos, nuodėmės, silpnybės. Iš jų išsivadavę pajaučiame, kaip arti mūsų yra Kūrėjas ir kaip lengva mums bendrauti su žmonėmis. Šiandien dažnas skundžiamės žmonių susvetimėjimu. Neretai žmogus nebepasitiki žmogumi, nebegerbia jo, nepasiilgsta. Kodėl? Tai ir vėl dėl mūsų silpnybių ar klaidingai pasirinktų vertybių.
Taigi Gavėnios atgaila nėra paniurimo ar džiaugsmo atsisakymo laikotarpis. Iš tikro Gavėnia – tai metas, kai žmogus, tinkamai ją pradėjęs, susitaikęs su Dievu, su savimi ir žmonėmis, atranda tikrąjį džiaugsmą. Toks yra Gavėnios tikslas. Išsivadavę iš savo silpnybių ir vėl patyrę Dievo bei žmogaus artumą, išsivaduosime ir iš susvetimėjimo dvasios. Tada vėl pasijusime, kad mes visi esame vieno Dangiškojo Tėvo vaikai.
Gavėnios laikotarpis prasideda Pelenų diena. Bažnyčioje vyksta įspūdingos apeigos, primenančios mūsų žmogiškosios būties praeinamumą, trapumą, laikinumą. Tikintiesiems ant galvų beriami pelenai. Juos berdamas, kunigas ištaria žodžius: „Darykite atgailą ir tikėkite Evangelija!” arba „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkes pavirsi!” Ką reiškia atgaila, mes jau išsiaiškinome – išsivaduoti iš blogio ir visa būtimi palinkti prie gėrio, tiesos, grožio. Antruoju posakiu pabrėžiama, kad gyvenime mes turime mokėti atskirti tai, kas yra išliekamojo, amžinojo pobūdžio, ir tai, kas greit praeina. Siekdami savo tikslų, mes linkę tai pamiršti, taip suteikdami sau ir kitiems skausmo.
Šiandien, pradėdami Gavėnią, pasirūpinkime kiekvieną jos dieną nuo pat pradžios praleisti tinkamai. Visi pripažįsta, kad artėjimas prie teisingo vidinio gyvenimo kelio įvyksta žmoguje, kai jis apie tai susimąsto, kai pradeda save pažinti, kai ima matyti savo silpnybes ir jas pripažinti, kai aiškinasi jų priežastis, kai daro viską, kad išsivaduotų iš to, kas jį vargina, žemina ir žeidžia. Šis susitaikinimo kelias su Dievu, savimi ir žmonėmis – vienintelis būdas žmogui patirti tikrąjį džiaugsmą. Tad pasimelskime, kad Gavėnios laikas būtų mūsų dvasinio nuskaidrėjimo ir praturtėjimo metas. Tegul Jėzaus Kristaus sakramentai ir jo malonės mus stiprina šiame žmogiškosios būties kelyje.
Br. kun. Saulius BYTAUTAS OFM
