Dar sausio mėnesį sužinojome puikią naujieną: surinkęs absoliučią atiduotų balsų daugumą iš Plungės kilęs teisininkas Gediminas Sagatys devynerių metų kadencijai paskirtas Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju. Vadovaujantis esama tvarka, darbas turėjo prasidėti praėjus trims mėnesiams po paskyrimo. Balandžio 21-ąją G. Sagatys iškilmingai prisiekė garbingai, nepriklausomai ir nešališkai vykdyti jam patikėtas pareigas. „Tai žymi mano naujo profesinio etapo pradžią. Stengsiuosi pateisinti pasitikėjimą, kurį man suteikė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja“, – sako G. Sagatys.
Skaitytojų dėmesiui – pokalbis su šiuo neįtikėtinas karjeros aukštumas pasiekusiu plungiškiu.
– Sveikiname su naujomis atsakingomis pareigomis. Kaip pats vertinate Jums tekusią atsakomybę?
– Ačiū, gauti sveikinimus iš kraštiečių plungiškių – visada dvigubai maloniau. Prie atsakomybės esu pratęs, ne vienerius metus dirbau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, teisėju. Vis dėlto šiuo atveju atsakomybė yra ypatinga, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją yra pripažinusios net 46 Europos valstybės, o tai – beveik 700 milijonų gyventojų lūkesčiai. Labai vertinu šį pasitikėjimą manimi kaip teisės profesionalu ir kaip žmogumi.
– Kokius tikslus išsikėlėte pradėjęs eiti Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo pareigas? Ko palinkėtumėte sau naujame poste?
– Mano tikslus nulemia Teismo paskirtis ir funkcijos. Teisėjai, pradėdami vykdyti savo funkcijas, prisiekia tai daryti garbingai, nepriklausomai ir nešališkai. Tai yra esminis įsipareigojimas ir kartu palinkėjimas sau.
– Ar su naujomis pareigomis Jums teko priimti ir kitus tenkančius ne tik profesinius, bet ir asmeninius iššūkius, pavyzdžiui, gyvenamosios vietos keitimą ir pan.?
– Teismas yra nuolat veikianti institucija, bylos nagrinėjamos kas savaitę vykstančiuose posėdžiuose, išskyrus atostogų laikotarpius. Taigi, kaip ir kitiems teisėjams, teks nuolat gyventi Strasbūre, Prancūzijoje. Kartu su šeima integruotis į naują kultūrinę terpę bus nemažas iššūkis. Dabar kur kas geriau suprantu savo tautiečius, kuriems teko išvykti gyventi ir dirbti į kitą šalį be atgalinio bilieto. Stengiuosi žiūrėti į tai kaip į likimo dovaną ir galimybę augti.
– Papasakokite apie Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo darbą plačiau. Kuo svarbi ir ypatinga ši pozicija?
– Teismą sudaro 46 teisėjai, po vieną iš kiekvienos valstybės – Europos žmogaus teisių konvencijos narės. Teisėjai 9 metų kadencijai renkami Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Išrinkti teisėjai yra nepriklausomi, t. y. jie neveikia valstybės, iš kurios jie yra kilę ar kurios piliečiai yra, vardu ir jai neatstovauja.
Pagrindinė Teismo funkcija yra spręsti, ar valstybės konvencijos dalyvės nepažeidė joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių. Tai Teismas daro nagrinėdamas konkrečias bylas pagal individualias peticijas prieš valstybes. Tiesa, prieš pateikdamas peticiją asmuo privalo išnaudoti visas teisines priemones apginti savo teises tos valstybės, prieš kurią skundžiasi, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose. Peticijos, priklausomai nuo jų sudėtingumo, nagrinėjamos vieno teisėjo (jei peticija akivaizdžiai nepriimtina) arba kolegialiai – trijų, septynių ar net septyniolikos teisėjų. Kiekvienas teisėjas turi vieną balsą.
Teismas dirba dviem oficialiomis kalbomis – anglų ir prancūzų.
Teismo sprendimų, kuriuose nustatomas konvencijos pažeidimas, vykdymą kontroliuoja Europos Tarybos Ministrų Komitetas.
Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo pozicija ypatinga tuo, kad nagrinėjant bylas nuolat tenka įsigilinti į skirtingų valstybių specifiką, spręsti jose kylančias specifines problemas. Kita vertus, pačios žmogaus teisės yra universalios. Tai reiškia, kad, nepaisant ekonominių, politinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų, egzistuoja tam tikri esminiai žmogaus teisių standartai, kurių privalo laikytis visos valstybės. Pavyzdžiui, visos valstybės privalo dėti reikiamas pastangas asmens gyvybei ir sveikatai apsaugoti, užtikrinti, kad nuosavybės paėmimo atveju savininkui būtų teisingai atlyginama ir pan. Tačiau pasitaiko, kad valstybėse nuo minėtųjų standartų kartais nukrypstama. Būna ir taip, kad dėl natūralių pokyčių visuomenėje arba technologijų pažangos iškyla visiškai naujų standartų formavimo poreikis. Pavyzdžiui, atsiradus internetui ar ištobulėjus vaizdo sekimo priemonėms, valstybėms teko spręsti iki tol negirdėtus klausimus, susijusius su žmogaus teisės į privatų gyvenimą apsauga. Čia labai svarbus priminimo apie esančius standartus ir naujų žmogaus teisių standartų vystymo vaidmuo tenka būtent tarptautiniam teismui.
– Prieš tai dirbote Lietuvos Aukščiausiajame teisme Civilinių bylų skyriaus teisėju. Kodėl būtent civilinė teisė Jus sudomino?
– Nes tai yra pati plačiausia ir giliausia teisės sritis, liečianti kasdieninį žmonių gyvenimą, jų turtinius ir neturtinius santykius. Beje, prieš tampant „civilistu“ teko gana plačiai pažinti ir kitas teisės šakas. Dirbdamas Krašto apsaugos ministerijoje, atstovavau jos interesams administracinėse bylose. Dirbdamas Seimo kanceliarijos Teisės departamente, atstovavau Seimui bylose, nagrinėjamose Konstituciniame Teisme. Būdamas advokatu, gyniau klientų interesus visų rūšių bylose, įskaitant baudžiamąsias. Tačiau civilinė teisė ir procesas visada buvo šalia, nes nuo pat studijų baigimo Mykolo Romerio universitete dėsčiau įvairius civilinės teisės kursus studentams. Beje, pamėgti civilinę teisę padėjo ir kraštietis profesorius Vytautas Pakalniškis, ilgą laiką vadovavęs universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedrai.
– Kodėl apskritai pasirinkote teisininko kelią? Jūsų tėvai – gerbiami Plungės medikai. Turbūt daugelis prognozavo, kad ir jų sūnus rinksis gydytojo profesiją?
– Pasirinkti profesiją nebuvo lengva, nes mokykloje visi dalykai sekėsi iš esmės vienodai. Galiausiai pasirinkimą nulėmė noras matyti pasaulį teisingesnį. Apie mediko profesiją niekada rimtai nesvarsčiau, o tėvai šiuo požiūriu buvo tolerantiški. Ačiū jiems už tai, nes dirbdamas dėstytoju universitete mačiau daug jaunų žmonių, kurie kankinosi įgyvendindami ne savo pačių, o kieno nors kito svajones.
– Esate labai sėkmingą karjerą padariusio teisininko pavyzdys. Kaip manote, nuo ko ta sėkmė priklauso?
– Manau, svarbiausia yra mėgautis tuo, ką darai. Ir dar – kartais tiesiog padaryti daugiau neklausiant, kas man už tai.
– Įdomu, ar patartumėte jaunam žmogui studijuoti teisę? Kam reikia būti nusiteikus, jei vis dėlto tam pasiryžtum? Juk neretai vyrauja nuomonė, jog teisė – labai nuobodus ir „sausas“ mokslas.
– Visiems pritaikomo patarimo nėra, nes tai, kas tinka vienam, gali būti nuobodu ar net nepriimtina kitam. Kartais reikia laiko, kad suprastum, koks kelias tau labiausiai tinka. Todėl patarimas galėtų būti tik vienas – duoti sau laiko, nenustoti ieškoti, įsiklausyti, ką sako širdis.
– Ar dažnai sugrįžtate į Plungę? Kaip gimtasis miestas keičiasi Jūsų akimis?
– Visada laukiu galimybės sugrįžti. Aplankyti čia gyvenančius tėvus, tetą ir bičiulius, pasidžiaugti gamta, išgirsti tiesų žemaitišką žodį. Man atrodo, kad Plungėje yra pasėtas kažkoks intelektualumo ir pasaulietiškumo genas, kuris išskiria mūsų kraštą iš kitų Lietuvoje. Su tokiu užtaisu miestas iš principo negali keistis kitaip, kaip tik į gera. Mano širdžiai mieliausias Plungės kultūros renginys – Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Gerbiu žmones, kurie tęsia šią tradiciją. Taip pat labai džiaugiuosi dėl sporto infrastruktūros plėtros.
– Gal galite pasidalyti savo ateities planais? Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo mantiją norėtumėte keisti į…?
– Kol kas apie tai tikrai negalvoju.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Daiva GERIKIENĖ
