Mojavinės giesmės, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei, – sena tradicija, kuri suburdavo kaimo bendruomenę Dievo Motinai šlovinti. Žemaičių dailės muziejus kartu su Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios klebonu Gediminu Norvilu gražiausią pavasario mėnesį – gegužę – pasitiko pakviesdami parapijiečius į mojavines pamaldas Bukantės koplyčioje.
Valstybės saugoma medinė Bukantės koplyčia, priklausanti dvaro sodybos kompleksui, prieš trejus metus buvo restauruota. Tuo rūpinosi net 28 įvairių sričių specialistai. Restauracijos metu buvo rastas relikvijorius su šventųjų Siplicijaus ir Marino relikvijomis. Beje, medinis relikvijorius antspauduotas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus antspaudu.
Manoma, kad į šią koplyčią, pastatytą apie 1860–1863 metus, dažnai atbėgdavo ir Julija Beniuševičiūtė – būsimoji rašytoja Žemaitė, kurios 170-ąsias gimimo metines minėsime birželio mėnesį.
Svarbu, kad ši unikali koplyčia ir toliau išliktų dvasiniais parapijiečių namais, išsaugančiais bendruomenės papročius ir tradicijas. Ypač aktualu tai perteikti jaunajai kartai, parodant, kad tradicija, kuri atspindi mūsų gyvenamosios vietos istorijos ištakas, tebėra gyvybinga, prasminga. Tad gėrio, atbudimo, šviesos ir tikėjimo jėga tesujungia visus.
Šateikių vaikų ir jaunimo choras „Žiburys“ kartu su su vadove Jurgita Arlauskiene paruošė gegužinių giesmių programą. Giesmės džiugino ir parapijiečius – kartu su choristais susirinkusieji mintimis skrido per žiedais apsipylusius kalnelius, lomeles, tolyn, ten, kur Bukantės dvarelis, kur kadaise mažosios Julijos bėginėta, dar toliau, kur Riaubelės po miškelius vaikštinėta, tolyn tolyn, kur jųdviejų mamelių rūpestėlio būta…
Tai pirmieji žingsniai telkiant kaimų bendruomenes Bukantės koplyčioje giedoti gegužines giesmes. Būtų smagu, kad po jų jaunimas neišsiskirstytų, o sugužėtų ir vakarą praleistų berželių šakelėmis išpuoštoje kokioje nors kaimo sodyboje, smagiomis dainomis ir rateliais nutraukdami kaimo tylą…