Įsukus į Kranto gatvelę, kuri driekiasi palei Babrungo upę, akį išsyk patraukia kampinė sodyba: namas atnaujintas, teritorija gražiai aptverta, kiekvienas kampelis iščiustytas, žydintis, rūpestingų rankų nuglostytas. Čia gyvena Rita ir Algimantas Černauskai. Jų sodyba šiemet pripažinta viena iš gražiausiai tvarkomų Plungėje. Kadangi ponas Algimantas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, namų ir jų aplinkos tvarkymas bei gražinimas gula ant ponios Ritos pečių. Tai ne našta, o malonus rūpestėlis, linksmomis akimis apžvelgdama savo sklypą, sako šeimininkė.
Pamačius taip rūpestingai sutvarkytą aplinką, iškart peršasi mintis: matyt, turtingi žmonės, galintys ir eksterjero dizainerį, ir sodininką nusisamdyti, čia gyvena. Išgirdusi tokią užuominą, ponia Rita purto galvą – joks aplinkos tvarkymo specialistas į jos kiemą nė kojos nėra įkėlęs. Viskas padaryta pačių – pasitelkus fantaziją, išmonę, šiek tiek literatūros ir, žinoma, darbščias rankas. Be to, reikėjo laiko – tvarka ir grožis gimė ne vienu ypu, prireikė ne vienerių, o keliolikos metų.
Ir Rita, ir Algimantas – kaimo vaikai. Gimę ir augę Daugėduose, Rietavo savivaldybėje. Sukūrę šeimą, apsigyveno Plungėje, vienoje iš judriausių J. Tumo-Vaižganto gatvėje. Po dešimties metų Černauskai nutarė keisti gyvenamąją vietą. Gal dėl to, kad buvo įsikūrę prie triukšmingos gatvės, kasdien klausėsi į kalną pūškuojančių autobusų ir cypiančių automobilių stabdžių, persikelti ieškojosi ramios aplinkos, akiai gražios vietos, kuo didesnės erdvės. Ir rado – sodybėlę Kranto gatvėje, šalia Babrungo. Čia šeima gyvena jau 14 metų.
Šeimininkė Rita džiaugiasi – jų vieta išties pasakiška: ir vaizdas gražus, ir ramybė, ir kaimynai labai geri, sugyvenami.
Kaip prisimena moteris, nusipirko jie ne kažin ką – aptriušusią medinę trobelę su senu sodu ir daržais tarp medžių. Pamažu viską keitė. Pradėjo nuo namo remonto, paskui ir aplinką susitvarkė: kiemą ir takelius išgrindė, dailia tvorele teritoriją aptvėrė, patogią pavėsinę su židiniu įsirengė, daržą pakeitė veja ir gėlynais, seną sodą – jaunais žemaūgiais vaismedžiais ir dekoratyviniais medeliais. Tik dvi senas obelis paliko – atminimui…
Černauskų sodybos aplinka išties išmoningai ir kūrybingai sutvarkyta, labai jauki ir, matosi, nuolat rūpestingai prižiūrima. Kiek laiko atima tokia nepriekaištinga tvarka ir grožis? „Esu bedarbė, taigi laiko turiu. Galėčiau visą jį šiam savo pomėgiui atiduoti“, – sako 16 metų viename banke dirbusi, o pastaruoju metu namuose šeimininkaujanti moteris. Bet, kaip pati pripažįsta, ji nesanti tvarkos ligonė. „Tikrai nestoviu ir nelaukiu, kada kokia piktžolė išdygs. Viskam turi būti saikas. Nors būna, kai visą dieną norisi gėlyne sėdėti – jame ir ilga diena sutrumpėja, ir blogos mintys iš galvos išgaruoja“, – kalbėjo Rita.
Moteris sako rytais ilgai nemieganti – atsikelianti septintą ir visą savo teritoriją apibėganti. Radusi kiaulpienę, išrauna, nukritusi lapelį paima, nuvytusį žiedą nuskina. Viską apžiūri, palaisto – ir jau laisva. Anot ponios Ritos, kadangi triūsia anksti rytą, kai kurie kaimynai stebisi, kad pas ją nei medžių lapai krenta, nei gėlių laistyti reikia, nei piktžolės auga.
Paklausta, ar niekada nenorėjo į daugiabutį – juk ten ir laiko daugiau, ir nugaros lenkti nereikia, ir rankos švaresnės, moteris atsako, jog ne. „Ką aš veikčiau, kai vyras į reisą išvažiuoja, o sūnus ir dukra – į mokslus? Gyvendama čia, nuobodžiauti neturiu kada“, – atviravo ištikimos draugės dobermanės saugoma moteris.
Rita pripažįsta, jog išpuoselėta aplinka – jos rankų darbas. Nors ir vyrai, jei tik yra namuose, padeda: sūnus Mantas žolę nupjauna, vyras Algimantas duobę kokiam medeliui iškasa. Šiemet mokslus Lietuvos žemės ūkio universitete baigusi dukra Jurgita namuose – retas svečias. Mat susirado darbą Kaune ir ketina ilgam ten pasilikti. Pirmąjį kursą Vilniaus universitete baigęs Mantas vasaroja Plungėje, pas tėvus.
O kišenei jauki aplinka ar brangiai kainuoja? Kainuoja… „Kaskart, kai nuvažiuoju į Rietavo, Plungės ar kokį kitą turgų, kojos pačios prie gėlių ir sodinukų nuveda. Sesuo eina ten, kur drabužiai, aš – į gėles įsisuku. Ir, aišku, niekada tuščiomis dar negrįžau“, – sako sodybos šeimininkė. Tiesa, dalį gėlių ir pati užsiaugina. Pavyzdžiui, pasiskaičiusi literatūros, išmoko dauginti begonijas. Taigi pernai penkis krūmelius turėjo, o šiemet – jau dešimt.
Ponia Rita sako, kad ir vaikai, ir giminės, ir draugai jos pomėgį žino, todėl kone kiekviena proga jai dovanojami medelių ar spygliuočių sodinukai, įvairūs egzotiniai augalai, daugiametės gėlės. Kiekvienas augalėlis suranda savo vietą Černauskų sklype ir kiekvienam šeimininkės Ritos rūpesčio pakanka. Beje, meilę savo namams ir jų aplinkai moteris yra įskiepijusi ne tik namiškiams, bet ir šuniui – jos dobermanė, nors ir kaip greitai lėktų, į gėlyną kojos neįkels – žino, kad nevalia.
