Daugiau nei trys šimtai šalies senolių savo šimtmetį švenčia kartu su Lietuvos valstybe. Garbingą sukaktį rugpjūčio 8 dieną pasitiko ir Rietavo seniūnijos Skroblio kaime gyvenantis Edmundas Turskis. „Stebuklėlis tas mūsų senoliukas – išmintingas, ramus, visada gerai nusiteikęs. Jam nebuvo ir nėra blogų žmonių, tad niekam gyvenime blogo žodžio taip ir nepasakė“, – apie šimtametį kalbėjo jo dukra Virginija.
Į šypsenas atsakė šypsena
Tokio gražaus jubiliejaus, kokį pasitiko E. Turskis, sulaukia toli gražu ne kiekvienas. Ypatinga sukaktis – ypatingi ir svečiai. Su gėlėmis, dovanomis ir gražiausių linkėjimų puokšte į skrobliškio namus atvyko Rietavo savivaldybės vicemeras Jonas Eugenijus Bačinskas, administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas, Sveikatos, socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Jolita Alseikienė, Rietavo seniūnijos vadovas Romanas Jurčius ir socialinė darbuotoja Dalia Jucienė, Socialinių paslaugų centro direktorė Danutė Stončiuvienė, „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė ir kiti.
Šventiškai papuoštuose namuose, apsuptas būrio artimųjų, jubiliatas svečius pasitiko žvaliai nusiteikęs. Oriai jis klausėsi jam skirtų žodžių, į šypsenas atsakė šypsena.
Kaip pasakojo sukaktuvininko vaikai, kartais senoliukas būna žvalesnis, kartais – silpnesnis. Jis sąmoningas ir supranta švenčiąs šimtmetį, bet kalba labai mažai.
Pagarbos maistui išmoko iš mamos
„Tėtis niekada nedaugžodžiavo, bet jeigu ką pasakydavo, tai žodžiai būdavo išmintingi ir teisingi. Labai ramaus jo jaunystėje būta. Niekad nieko nebarė, ant nieko nepyko ir niekur neskubėjo. Labai gerbė maistą – prie stalo sėsdavo tik tada, kai visi skubūs darbai būdavo nudirbti. Pamenu – nusiplaus rankas, nusiims kepurę ir ramiai ramiai pavalgys. Matyt, pagarbą maistui yra perėmęs iš savo mamos, mūsų senelės, kuri kepė labai skanią duoną ir ja su vargšais dalijosi. Augdamas daugiavaikėje šeimoje tėtis išmoko ir gražaus, šilto bendravimo su savo artimaisiais“, – pasakojo Virginija.
Pastatė visą kolūkį
E. Turskio visas gyvenimas prabėgo Skroblio apylinkėse. Čia jis gimė, lankė mokyklą, sukūrė šeimą ir augino vaikus. Gimtinę buvo palikęs ne savo valia – 1944 metais Edmundas su vienu broliu prievarta buvo išvežtas į Kareliją atstatyti Belomoro kanalo. Kaip netikėtai per šokių vakarą buvo suimtas ir išvežtas, taip po dvejų metų sunkaus darbo svečioje šalyje netikėtai sužinojo, kad dėl kažkokios amnestijos yra paleidžiamas į namus.
Grįžęs dirbo statybų vadovu. Darbą išmanė, tad kolūkis jį išsiuntė mokytis į Vilnių. Pramokęs statybos inžinerijos, E. Turskis gavo pasiūlymą pasilikti dirbti sostinėje, bet nesusigundė juo ir parvažiavo į tėviškę.
Auksinės daugiavaikio tėvo rankos
Gimtinėje šeimą sukūrė, su žmona dvynukų Algirdo ir Alfredos susilaukė. Tik neilgai santuokoje gyveno. Būdamas 33 metų liko našlys. Prižiūrėti vos trejų metų sulaukusius vaikus jam padėjo mirusios žmonos pusseserė Valerija. Vėliau našlys ją vedė, ir penkiolika metų jaunesnė moteris pagimdė dar keturias dukras – Danutę, Ireną, Virginiją ir Daivą.
Savo sutuoktinę vyras labai mylėjo ir gerbė. Turėdamas auksines rankas, šeimai ne tik namą pastatė, bet ir baldus padarė. Lovos, kėdės, spintelės – viskas namuose buvo jo rankų darbo.
„Tėtis labai mylėjo mamą. Rūpinosi ja, brangino. Atsimenu – gamindamas kokią naują spintelę, atsiklausdavo, ar jai patogu būsią ja naudotis. Mama dirbo kolūkio valgykloje, šeimininkaudavo vestuvėse. Ji, kaip ir priklauso moteriai, buvo griežtesnė, o tėtis – toks švelnus gerietis ir labai šeimininkiškas, kad tik visur švara, tvarka būtų. Jis net batus mums visiems pats taisydavo“, – kalbėjo kita šimtamečio marti Gražina.
Gerajam senoliukui kantrybės niekad nepritrūko
Jubiliato artimieji vienas per kitą dalijosi nuostabiais prisiminimais iš to meto, kai senoliukas dar nebuvo toks senas ir turėjo daugiau sveikatos. Anūkai sakė visada norėję važiuoti atostogauti į kaimą pas gerąjį senelį, kuriam niekuomet nepritrūkdavo kantrybės ar laiko švelniai juos apkabinti, priglausti. Senoliuką mylėjo ne tik jo vaikai, aštuoni anūkai ir vienuolika proanūkių, bet ir… vištos, kurios vos pamačiusios namų šeimininką lėkdavo prie jo pasiglaustyti. Linksmai prisimintas ir atvejis, kai ant visų šnypščiančios pikčiurnos žąsys, išvydusios kieme vieną iš šeimininko dukrų, vilkinčią jo paltu, apsipažino ir puolė visu būriu artyn, kišdamos glostyti galvas.
Rūkyti metė išėjęs į pensiją
Kaip pasakojo jubiliato sūnus Algirdas, prie tėčio visas kolūkis pastatytas – ir fermos, ir dirbtuvės, ir gyvenamieji namai: „Dienomis po statybvietes sukinėdavosi, o vakarais iki išnaktų dokumentus tvarkydavo. Labai darbštus tėtė buvo. Dirbo iki pat pensijos: kai sukako šešiasdešimt, išėjo užtarnauto poilsio. Pamenu, kad būtent tą dieną ir paskutinę cigaretę surūkė. Dabar sako, kad jeigu būtų ir toliau rūkęs, tokio ilgo amžiaus nebūtų sulaukęs.“
Gėrio ir taikos nešėjas
„Pagal profesiją statybininkas, o sieloje – gėrio, taikos, optimizmo nešėjas“, – peršasi mintis klausant jubiliato artimųjų pasakojimo. Kiek gėrio per gyvenimą reikėjo išspinduliuoti, kad suburtum aplink save tokį didelį mylinčių ir gerbiančių žmonių būrį! E. Turskio vaikai, anūkai ir proanūkiai sklidini meilės savo senoliukui ir neslepia pasididžiavimo juo: „Tėtis – taikdarys. Jeigu mums pasitaikydavo kada susipykti, jis nestodavo nė vieno pusėn. O jeigu patardavo – tai tik užmiršti nesutarimus ir taikoje gyventi. Ir pats iki šiol su visais taikoje gyvena.“
Šimtmetį šventė visi
Ilgas gyvenimas – dovana, gražus ir prasmingas gyvenimas – Dievo palaima. Lyg senas ąžuolas, tvirtai suleidęs šaknis į savo tėviškės žemę, apsuptas artimųjų dėmesio, E. Turskis pasitiko savo garbingą sukaktį. Tikrąją jubiliejaus dieną išklausęs daug sveikinimo kalbų ir linkėjimų sukaktuvininkas kaupė jėgas savaitgaliui, kai į jo garbei skirtą šventę sulėkė visas būrys artimųjų. Juk kiekvienam norėjosi pasidžiaugti neeiline švente, susirinkti namuose, kur kiekviena kertė primena laimingą vaikystę, dar kartą paglostyti gerojo senoliuko ranką ir palinkėti jam ne tik sveikatos, bet ir ilgų gyvenimo metų – juk proproanūkių dar nesulaukta.
