„Kai aš pradėjau dirbti Rietavo bažnyčios choro vadovu, ji jau buvo kolektyvo narė. Ir dabar, nors sveikata šlubuoja, Vida stengiasi sekmadieniais nepraleisti šv. Mišių“, – pasakojo sakralinio choro „Ad lucem“ vadovas Juozas Barsteiga apie ilgametę choristę Vidą Rauktienę.
Į bažnyčios chorą moteris atėjo prieš trisdešimt metų, kai gyveno pačiame Rietavo miesto centre, visai šalia maldos namų. Mintis įsiprašyti į choristes jai šovė skambant bažnyčios varpams. „Toks jausmas, kad tas skambėjimas mane pašaukė. Tą pačią dieną nuėjau pas tuometinį choro vadovą Alfonsą Meškauską ir pasisakiau norinti dainuoti. Patikrino jis mano balsą ir pakvietė į repeticijas. Dabar jau visas giesmes mintinai moku – ir senąsias, ir naująsias. Reikia man jų, reikia pabuvimo su žmonėmis. Giedant, rodos, rūpesčiai užsimiršta, o širdį lengvumas užlieja. Labai gražiai skamba sakralinė muzika. Tikiu, kad ir kitiems šv. Mišių dalyviams choro giedojimas nuotaiką pakylėja virš kasdienybės, o sielą ramybės pripildo“, – kalbėjo choristė.
V. Rauktienei patinka ne tik sakralinė muzika – daugiau nei dešimtmetį ji lankė ir kultūros namų chorą „Jūrava“. Ten praleistą laiką atsimena su nostalgija, ypač – koncertines išvykas. Nors nė karto su „Jūrava“ neteko dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje, tačiau yra vykusi į Klaipėdoje ir Mažeikiuose organizuotas dainų šventes. Patirti įspūdžiai išliko iki šiol. Pirma proga vis dar juos mintyse „pavarto“.
Kolektyvą apleido, kai smarkiai sveikata pradėjo šlubuoti. Vida pasakojo: „Taip norėjau dainuoti, bet nugara labai skaudėjo, pastovėti nebegalėjau. Teko pripažinti, kad atėjo laikas trauktis, nors dainuoti labai troškau.“
Bažnyčios chore, pasak V. Rauktienės, – daug ilgamečių dalyvių: „Taip jau yra: kai pradedi giedoti, tai ir nori. Stefai Sragauskienei jau 80 metų, o ji vis dar kolektyve. Daugybę metų gieda ir Pranutė Salienė, ir Valė Mažeikienė, Danutė Vitkienė, Laima Barsteigienė. Dešimtmečius kolektyve taip pat skaičiuoja choristai vyrai – Kęstas Kažukauskas, Jonas Šiurys, Zigmas Bumblys. Aš vardiju tik vyresnius, nors ir jaunesni noriai gieda. Turime labai gerą vadovą. J. Barsteiga niekada nepyksta ir senųjų dalyvių iš choro nevaro. Leidžia visiems giedoti, supranta, kad giedojimas žmogui – šventė. Tik dalyvauti choro išvykose nebegaliu ir aplink bažnyčią eiti nebe mano jėgoms. Laimė, kad turiu mašiną ir be problemų iš Sauslaukio Dievo namus pasiekiu. Kažkada klebonas, matydamas, kaip kiekvieną sekmadienį dalyvauju šv. Mišiose, sakė, kad esu tikra katalikė. O kaip kitaip – juk nuo pat vaikystės su močiute į bažnyčią vaikščiodavau, o vėliau visi trys mano vaikai maldos namuose patarnaudavo. Dukra Skaistė, kol vaikų neturėjo, taip pat sakraliniame chore giedojo.“
Giesmės atitolina moterį nuo kasdienių minčių apie problemas, kurių tikrai netrūksta. Kaip jau minėjome, jos sveikata smarkiai šlubuoja. Sunkią negalią turi – kairysis inkstas išimtas, o dešinysis dirba prastai – V. Rauktienė laukia donoro inksto. Prie namų ruošos darbų jai padeda kartu gyventi dukra Skaistė su šeima, o didesni ūkio darbai – vyro rūpestis.
Turėdama laiko V. Rauktienė žiūri indų filmus, bendrauja su anūkais, laukia į svečius užsukančio sūnaus Arūno ir svajoja apie mažą šuniuką. Moteris įsitikinusi, kad vedžiodama keturkojį draugą ir pati šiek tiek prasimankštintų. „Švedijoje gyvenanti jauniausioji dukra Edita ketino man šuniuką nupirkti, bet teisingiausia būtų nuvažiuoti į prieglaudą ir pasiimti iš ten benamį, kad ir jam, ir man gerai būtų“, – dalijosi artimiausiais planais sauslaukiškė.
