„Miela širdžiai veikla keičia gyvenimą tik į gerąją pusę. Nenustokite mokytis, domėtis viskuo, kam anksčiau neturėjote laiko. Šiuo sunkiu laikotarpiu ypač aktualu kuo nors užsiimti“, – tokius žodžius taria pozityvumo nestokojanti verslo vandenyse besisukiojanti plungiškė Giedrė Daukšaitė. Daugelis ją greičiausiai žino kaip uždarosios akcinės bendrovės „Linomeda“ gamybos vadovę, bet, be verslo, moters gyvenime yra ir daugiau aktyvios veiklos: ilgų distancijų ėjimas, buriavimas, medžioklė… Tad žvilgsnis į verslininkę iš kitos pusės, matomos tik draugams, artimiesiems ir bendraminčiams.
– Papasakokite trumpai apie save. Kur gimėte, augote, kokia buvo vaikystė?
– Gimiau Plungėje, gyvenau Plungėje, bet visas vasaras ir savaitgalius leisdavau pas senelius Babrungėnų kaime. Dabar jau ketvirti metai gyvenu Plateliuose – grįžau į savo vaikystės apylinkes. Kaime visada kartu būdavome 16 anūkų būrys. Mano tėvai ir seneliai – labai darbštūs žmonės, tad ir mus, vaikus, imdavo kartu prie darbų. Buvo sovietiniai laikai, tad teko mums ir kolūkio normas ravėti, šieną vežti, net ir karvę išmokti melžti. Pas senelius buvo griežta tvarka. Visi turėjome savo pareigas, buvo paskirta, už ką tą dieną būsi atsakingas: vieni avis vakare sugena į tvartą, kiti braškių nuskina vakarienei, treti eina seneliui prie gyvulių padėti. Dirbome daug, bet augome labai laimingi vaikai.
– Kur ir ką studijavote?
– Mokslas mūsų giminėje buvo viena iš vertybių. Senelis kiekvienam anūkui, kuris stodavo į aukštąją mokyklą, tais metais užaugindavo jautį. Pardavus jį buvo didžiulė parama naujai iškeptam studentui. Tikrai nestojome vien dėl pinigų, labiau tai buvo apdovanojimas už gerus rezultatus baigus mokyklą ir pradėjus studijas. Senelis mus, anūkus, vertino kaip mažas asmenybes, be galo mylėjo ir skatino mokytis.
Atėjus mano eilei studijuoti, visi giminėje jau buvo aptarę ir nusprendę, kad aš turiu stoti į lengvosios pramonės specialybę, kadangi mano mama dirbo „Linų audinių“ fabrike, o tada įstoti buvo lengviau, jei turėdavai siuntimą iš fabriko su galimybe grįžti dirbti. Taip buvo nulemtas mano tolesnis gyvenimas.
Tuo laiku visi baigę mokyklą medalininkai stodavo į mediciną ar teisę, o mes, vidutiniokai, daugiau rinkomės inžinerijos specialybes. Baigiau dabartinį Kauno technologijos universitetą, įgijau audimo desinatoriaus-žakardisto specialybę. 1996 m. po studijų grįžau į Plungę, bet, prasidėjus įvairioms reorganizacijoms, „Linų audinių“ fabrike dirbti taip ir neteko.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado verslas?
– Mama ir tėtis jau buvo pradėję savo lininių gaminių verslą, tai aš grįžusi ir įsijungiau į jį, kur sukuosi daugiau nei 25 metus. Esu gamybininkė, todėl darbe man labai svarbus komandinis darbas. Labai džiaugiuosi, kad darbuotojai patikėjo jauna specialiste ir leido kurti komandą. Įsisukus į verslą, jis tapo pagrindiniu, beveik visą laiką atimančiu užsiėmimu.
– Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado pomėgiai, pavyzdžiui, ilgų distancijų ėjimas?
– Visi mano pomėgiai atsirado, kai vaikai pakėlė sparnus ir pradėjo ieškoti savo gyvenimo kelio. Juk mamoms tas laikotarpis būna sunkus. Man taip pat. Bet atsirado daugiau laisvo laiko. Tada ir pradėjau – vaikščioti, buriuoti, medžioti, slidinėti ir mokytis psichologijos.
Žygiavimas atsirado prieš šešerius metus. Istorija paprasta: ieškojau būdo, kaip „išvalyti“ galvą. Vieni žmonės medituoja, kiti labai intensyviai sportuoja. Aš atradau ėjimą. Žingsniuoti ilgas distancijas vienumoje man iki šiol pati geriausia smegenų reabilitacija.
Iš pradžių žygiuodavau tik dėl pramogos. Tai būdavo iki 25 km per dieną, dalyvavau visur, kur užmatydavau kokius žygius internete. Į juos pasikviesdavau drauges. Tai buvo būdas susitikti ir praleisti laiką drauge kitaip, nei sėdint prie stalo ir diskutuojant. Kartą vienas buriuotojas man atsiuntė nuorodą į „TrenkTuro“ žygius. Pirmas žygis buvo 100 km trasa pajūriu, bet tada aš nuėjau tik 80 km. Tačiau mano sūnus tuomet įveikė pirmuosius savo 100 kilometrų. Na, o aš visus metus jaučiau nuoskaudą, kad nesugebėjau nueiti tų likusių 20 km. Kitas 100 km žygis buvo įveiktas. Labai džiaugiausi sulaužiusi visus savo įsitikinimus, primestas nuomones. Nuo to žygio prasidėjo intensyvesnis mano „TrenkTuro“ žygių kolekcionavimas. Dabar tai – kaip liga.
– Kodėl būtent 100 km?
– Einant 100 km trasą iki 30-ojo kilometro nurimsta protas, kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos. Pasiekus 50 km, prasideda labai įdomus žygio momentas: trasoje lieka tik bendraminčiai. Ties 70-uoju kilometru pradedi svarstyti: „Kam man reikėjo eiti, kam ir ką įrodysiu?“ Pradedi kovoti su savo vidiniu kritiku, kuris mums dažniausiai ir primeta negatyvių minčių, kurių protas linkęs klausytis. Žinoma, prasideda nuovargis ir imi savęs gailėti. Tačiau kai tu paveji arba kai tave pralenkia kitas toks pat žygeivis, motyvacija vėl sukyla. Supranti, kad ne tu viena taip galvoji, kad yra ir kitų, kuriuos „veža“ kova su savimi. Sunkiausi būna paskutiniai 10 km, kai jau skaičiuoji metrus. Tačiau, pasiekus finišą ir gavus medalį, apima toks jausmas, lyg būtum laimėjęs olimpiadą. O iš tiesų laimėjai kovą pats su savimi. Žygiuodamas 100 km turi gražaus laiko pabūti su savo mintimis, apsvarstyti savo dabartinę situaciją gyvenime, pripažinti padarytas klaidas, pasimokyti iš jų, galų gale supranti, ar tikrai priėmei teisingus sprendimus.
– Per kiek greičiausiai įveikėte 100 km trasą?
– Visas žygis trunka 30 valandų, ir tik tavo pasirinkimas, kokiu greičiu jį įveiksi. Kaip sakiau, pirmą kartą visos trasos nenuėjau, antrą įveikiau per 22 valandas, trečią – per 24 valandas.
– Dar vienas iš Jūsų pomėgių – buriavimas?
– Buriavimas – tai turbūt geriausia, kas galėjo atsitikti gyvenime. Žygiavimas man – susirinkti save, o buriavimas – pasipildyti. Dar gyvendama Plungėje pamačiau feisbuke Laimono Sabaliausko skelbimą, kad Plateliuose prie „Linelio“ poilsiavietės yra galimybė išmokti buriuoti. Tuo metu labai norėjau pradėti ką nors mokytis nuo nulio, taip ir padariau – užsirašiau į pamokas. Sėdėdami po buriavimo ant kranto kartais tyliai pasvajodavome, kad būtų gerai sujungti visus pavienius buriuotojus į vieną. Taip prieš dvejus metus gimė asociacija „Platelių burlentės“. Smagu leisti Egipte buriavimo stovyklas kartu su vėjo vaikais. Tai geriausios atostogos, kurių visada laukiu vos tik joms pasibaigus. Gražios buriavimo varžybos, buriavimo šventės, gražus laikas prie vandens mus visus ir jungia.
– Žinome, kad esate ir medžiotoja. Kas „užkrėtė“ šiuo pomėgiu?
– Medžiotoja tapau tėčio paraginta. Jis yra mano geriausias draugas, todėl aš ir medžioju su juo. Į medžioklę leidžiuosi jau devintą sezoną Alsėdžių medžiotojų klube. Turiu pasakyti, kad tai buvo mano pirmasis užklasinės veiklos užsiėmimas, kai radau tylą ir ramybę miške nuo žmonių. Pirmus trejus metus medžiojau aktyviau, po to atsiradus žygiavimui ir buriavimui šis užsiėmimas liko retesnis. Iki šiol medžioju, bet viskam jau nebeužtenka laiko.
– Tai gal laikui bėgant žygiai ir buriavimas taip pat nebebus tokie svarbūs?
– Tikiu, kad žygiai ir buriavimas tikrai niekur nedings iš mano gyvenimo. Tai suteikia labai daug laimės. Buriavimas man – savotiška meditacija, kai porą valandų ant bangų galvoji, kaip suvaldyti burę, kaip nenukristi į vandenį. Ir tos dvi valandos žiūrėjimo į vandenį – atgaiva širdžiai: išlipi iš ežero su švaria galva, emocijos liejasi…
– Šiuo nelengvu laikotarpiu žmonės priversti užsidaryti nuo kitų, darosi vis piktesni. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, kad neprarastų optimizmo ir pozityvumo?
– Kas neatrandate savęs, išeikite į ilgesnį žygį ir turbūt apie save sužinosite daugiau, nei žinojote, nusimesite visas kaukes. Linkiu visiems ieškoti ir metams bėgant vis iš naujo atrasti save, mylėti save ir būti laimingiems. Nelaukite, kol jus kas nors pakvies į žygį: norite ir eikite. Norite ko nors mokytis, kam anksčiau neradote laiko? Imkite ir užsirašykite į kokius kursus. Norite piešti? Prašom, šimtai pasiūlymų paveikslų paruoštukų, kuriuos galima atsisiųsti. Norite išmokti groti? Dabar pilnas internetas individualių mokytojų pamokų pasiūlymų. Tiesiog ieškokite savęs! Kaip sakoma, keiskitės patys ir keisis jūsų aplinka. Žinoma, atsiras žmonių, kuriems nebepatiksite, bet atsiras bendraminčių, kurių dėka augsite ir tobulėsite.
– Ačiū už pokalbį.
Reklama „Fantastinės knygos”
