Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
—————————–
Mama nusivedė kapų tvarkyti – sodiname arba laistome pasodintas našlaites, ravime.
O kitą sekmadienį iš bažnyčios eisime į turgų. Plungės vidury praeiname pro parudavusių griuvėsių kvartalą. Tai – žydų kromai. Sako, prieš karą čia buvo daug žydų parduotuvių, ir jų šeimininkai nuo prieangių garsiai kviesdavo praeivius užeiti. Man tie kviečiantys kromų šeimininkai atrodo buvę labai malonūs, labai geri, kaip iš pasakų. Kažin, kur jie visi išvažiavo ir kodėl iš jų parduotuvių tik griuvėsiai liko, galvoju sau.
Turguje Mama rinksis sviesto svarą, įvyniotą į languotą ar suliniuotą mokyklinio sąsiuvinio lapą. Susilanksčiusi iš popieriaus stangrų strypelį, ji kabins ir ragaus parduodamą grietinę. O daugiau mums nieko ir nereikia, viską turim savo.
Rusės, karininkų žmonos, vištas rinkdamosi, pučia joms po uodega – ieško, katra riebesnė. Jei tarp plunksnų oda geltona, tai riebi, tokią tuojau pirks. Visos parduodamos vištos yra tvirtai surištom kojom, kad nepabėgtų, ir man jų gaila, juk šiandien pat jas papjaus. Rusės vaikštinėja po turgų kone griuvinėdamos, mat turgavietė negrįsta, o jos visos avi batelius aukštais kulniukais. Tie kulniukai smenga į žemę, tai jos ir krypinėja. Paskui šaligatviu tai jau drožia smagiai kaukšėdamos, krūtines į priekį atstačiusios. Rusių suknelės dažniausiai gėlėtos, ryškios. Plaukai smulkiomis garbanomis suraityti – sufrizuoti. Rusės dažo lūpas ir antakius. Ir visos jos su auskarais. Viena kita net rūko. Jos – kitokios.
Mes su Mama netaukšim, mudviejų kulniukai žemi. Ir mes einam paprastai, neįsiręžusios. Mama ir nesidažo. Tik kai buvo jauna, tai ausis buvo prasidūrusi ir nešiojo mažus auksinius auskariukus. Jonas, pirmasis jos vyras, buvo dovanojęs. Bet kažkaip atsitiko, kad vienas auskaras javus kuliant užsikabinęs už kažko, neprisimenu, ir išplyšęs iš ausies. Tai Mama išsiėmė ir kitą. Teliko tik skylučių ženklai ausyse. Kartais aš tas skylutes pačiupinėju ir klausiu, ar neskauda. Atsako, kad ne, neskauda.
Grįžtant iš turgaus Mama mėgsta užeiti į gelžių krautuvę. Jei nuo turgaus būna likę pinigų, Mama perkasi vinių ar kokių zoviesų, kartais, žiūrėk, jai replių ar plaktuko bus betrūkstą: „Mona kūjatis išklėbės senē…“ Mama, nors mažutė ir smulkutė, o meistrauti jai labai patinka. Sau ir mums su Papa ji ir batus pataiso. Kartais mudvi užsukame į audinių parduotuvę, stovime eilėj ir perkamės kokią atraižą. Mama turi siuvimo mašiną „Singer“, tai pasiūs man naują suknelę. Sako, kai Mamytė atvažiuos, kad būčiau pasipuošus. Sau Mama ieško atraižėlės „su gėlytėmis ant gelsvo grunto“, pasisiūs naują skarelę. O kitąsyk grįždamos iš turgaus perkamės silkę iš bačkos. Mama ją išdarinės, suvynios į šlapią laikraštį ir paklos ant smilkstančių žarijų. Išvirs bulvių, apskrudusią silkę įklos į rūgusį pieną, pripjaustys svogūnų, ir bus tokie pietūs.
—————————–
Paprastą dieną Mama visada atsiklausia: „Vo kon šėndėina vėrso?“ Dažniausiai prašau bulvynės be mėsos. Kai Mamos sesuo iš Videikių būna atnešus avienos, tai valgom, kol suvalgom. Aviena man patinka, nes ją galiu plėšyti, nereikia nei peilio, nei šakutės. Mama su Papa bando mane apgauti, duodami kad ir vištienos, sako – aviena. Sugėdinu juos: „Žinau, kad dabar čia aviena, bet pasakykit, kieno ta mėsa buvo, kai gyva buvo? Ir ką tu, Papa, vakar pjovei prie pečiaus atsisėdęs ir kieno kojas man liepei laikyti?“ Papa vos girdimai kikena ir daugiau, regis, vištų su avimis nebepainios.
Kartais Mama pakviečia vakarienės – „unt večerės“ – ant salkų gyvenančius nuomininkus Praną Buivydą ir jo žmoną. Buivydas yra Plungės laikraščio „Kibirkštis“ redaktorius. Ką jo žmona veikia – nežinau. Bet ir jos dieną nebūna, sugrįžta tik vakare. Kartais valgome bulvių košę su mirkalu, kartais šutinį – pupos ir žirniai. Ir tas, ir anas – su rūgusiu pienu. Kabiname košę arba šutinį visi iš vieno dubens, dažome į mirkalą ir iš kito dubens srebiame rūgpienio.
———————————-
Kažkurį sekmadienį iš pakalnės ateina žinia: Stasė pasikorė. Nesuprantu, ką tas žodis reiškia. O Mama nežino, kas ta Stasė. Mums pasakoja: kitoj upelio pusėj „unt truobuos“ gyveno – nuomojosi – Jonas su Stase. Joną suėmė ir teisė. Davė 15. Suteikė paskutinį žodį, o jis ir surikęs: „Lai bus laisva Lietuva!“ Tuojau pridėjo jam dar 10. Tai gavo 25.
Žiūrime nuo kalno į kiemą antroj upelio pusėj, žmonės tam kieme būriuojasi. Sakau: „Bėgam ir mudu su Kaze.“ Mama neleidžia: „Nekėtau, nerēk.“ Bet mudu aplinkiniais patvoriais susilenkę nusigauname iki to kiemo ir įsimaišome į besibūriuojančius. Durys į trobą atviros. Tuoj atvažiuos milicija. Nugirstame iš aplinkinių, kad Stasės kaimynai už sienos sekmadienį negirdėdami nė gyvos dvasios ėjo pažiūrėti, ko taip tylu. Beldžia – durys kabliuku iš vidaus užkabintos, o nieks neatsiliepia. Kaimynai atsinešė peilį, juo per durų tarpą kabliuką atkabino ir įėję pamatė tai, ką ir mes dabar su Kaze matom: Stasė basa, baltais naktiniais marškiniais, klūpo ant grindų, virvė užnerta ant lubų balkio tempia ir veržia jos gražų kaklą, galva nusvirusi į šoną, rankos nukarusios palei kūną, tamsūs plaukai palaidi. Šalimais ir kėdė, nuo kurios Stasė šoko žemyn. Mudviem su Kaze viskas įdomu ir nė kiek nebaisu. Apeinam trobą iš galo – ten per langą Stasės veidas geriau matyti. Dar nugirstame, kad kaimynai ant grindų rado tuščią acto esencijos trikampį buteliuką. Stasė nuodijosi, išgėrė acto, o neištvėrusi deginimo pasikorė. Nuo kalno mums gerai matyti ir teismas – raudonų plytų pastatas greta bažnyčios. Baisus atrodo. Kažin, ką dabar Jonas?
Sakiau – nė kiek nebaisu pas Stasę buvo. O kažin kas atsitiko jau patį pirmą vakarą, kai Mama vakare užgesino šviesą? Kambary visai netoli manęs klūpojo Stasė. Šaukiau: „Māma, uždek lėmpa! Stāsė… Stāsė īr čia pat!“ Kai tik šviesą užgesina, tuojau Stasė palaidais plaukais ir paršmėžuoja artyn. Mama ant mano lovos krašto sėdėjo kone pusę metų. Užmigdavau tik su šviesa, Mamos rankos nepaleidusi. Mama virė ruginių miltų tyrę, turėjau srėbti, nes galėjusi rožė prisimesti.
——————————–
Nutiko kartą, kad atsibudusi Mamos neradau. „Mama į uogas išvažiavo“, – sako Papa. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man nepasakė, verkiau ir nieko iš Papos rankų nevalgiau. Išvirė ryte jis manų košės. Ne taip, nevalgau. Užbarstė cinamonų, vis tiek nevalgau. Išvirė kiaušinį, nevalgau. Išvirė pietums bulvių. Nulupa, pjauna per pusę, uždeda sviesto gabalėlį – ne, ne tas, pats valgyk. Siūlo smetonos. Ne, ir tik verkiu. Verkiau, kol pavakariais su mėlynių krepšiais grįžo Mama. Daugiau jau manęs nepaliko.
Už savaitės vėl uogavimas. Mane vežasi kartu.
Vežime keletas moterų ir aš. Viena jų važnyčioja – purmonauja. Už arklį atsilyginsime uogomis. Man bile tik su Mama, tai ir viskas gerai.
Uogavę dideliam senam miške ne taip arti Plungės, štai jau grįžtame miško keliu vieškelio pusėn. Laikas namo. Pavakarė, o gal jau ir vakaras. Aplinkui nė gyvos dvasios. Truputį nejauku. Viena sako: „Veiziek, veiziek…“ Žiūrim – priešais ant griovio krašto sėdi augalotas vyriškis, iš batų išsiavęs, griovio vandeny plauna autus. Greta pastatyti juodi auliniai batai. Jo ilgos baltos blauzdos ir didelės baltos pėdos atrodo saulės niekad nemačiusios. Jis pats – vienmarškinis. Važnyčiotoja pristabdė arklį ir sako pašnibždom: „Kon darīsma?“ Kita atsiliepia: „Palaukem, bene nuēs.“ Mano Mama tyli. Suprantu, kad ir man geriau tylėti. Važnyčiotoja sako: „Vo, rasit važioukem, er gana, juk nieka bluoga nepadariem.“ Važiuojam, arklys eina ramia žingine. Ir mes tarytumei nematom vyriškio. Nors žiūrim. O jis – irgi kaip ir nemato mūsų. Plauna autus akis nuleidęs. Taip ir nepakėlė jų. Ir į mūsų vežimą nepažiūrėjo.
Toliau pavažiavusios uogautojos persimeta žvilgsniais: „Mėškėnis… noje… mėškėnis…“
(Bus daugiau)
