Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kartais atvažiuoja mano graži jauna Mamytė iš Vilniaus. Ji aukšta, laiba, su skrybėlaite ir plonos odos pirštinaitėmis. Jos šilkinės kojinės su siūle, o bateliai aukštais kulniukais su dailiomis sagutėmis priekyje.
Mamytę paguldo gerojoj troboj ant sofos. Papa gula savon lovon tam pačiam kambary prie kitos sienos po patrono šv. Juozapo paveikslu ir jiedu vakare kažko ilgai negarsiai šnekasi. Užmiegu savo lovelėj greta Babūnės lovos virtuvėje. Ryte po pusryčių Mamytė sodina mane ant kelių. Sėdime prie virtuvės lango ir verdam delne košę: „Virė virė košę vaikai atsilošę…“
Mamytė mane priglaudusi čiūčiuoja ir dainuoja „Bijūnėlį žalią“ ir „Sėdžiu po langeliu“. Nesuprantu keisto žodžio – antmariu. Kol neišmoksiu rašyti, tol ir nesuprasiu, kad tai du žodžiai – ant marių.
Klausausi, kartu nedainuoju. Mamytė galvoja, kad nieko neprisiminsiu. O viską prisiminiau, visus punktus, melodiją – taip pat.
Mamytei išvažiavus dainuoju viena.
Mamytė dar man piešia vingiuotą liniją, ant jos – laivelis. Suprantu, kad tai laivelis ant vandens. Tebus ant marių. Piešia ir kitą banguotą liniją. Ant jos – didelis paukštis, o iš paskos keli mažesni paukšteliai. „Žėnau! – šaukiu. – Če – žōsės so žosītēs, untā pakalnie opalie būn ka plaukiuo.“ Mamytė juokiasi.
Ji pabūna neilgai, tik kelias dienas. Ir vėl išvažiuoja, nes mokosi ir dirba pačiam Vilniuj.
Pavasarį Mamytė mane išsiveža traukiniu. Atsirandu Vilniaus senamiestyje. Mūsų namas Didžiosios gatvės kieme. Palėpėje turime virtuvę be langų ir du kambarius su langais į kiemą. Vienam kambary – mes su Mamyte, o kitame – Mamytės draugė. Ją vadinu ponia Aniceta. Ji irgi moka žemaitiškai, nes yra iš Mažeikių. Mamytė dabar mokosi Pedagoginiame institute ir dirba Švietimo ministerijoje. O ponia Aniceta – medicinos seselė ir dirba Vaikų namuose.
Mamytė nuveda mane į darželį. Tai visai netoli – pakeliui pro Švietimo ministeriją, tame name, kur dabar „Šekspyro“ restoranas. Darželyje man nepatinka. Sakau: „Doukėt kuošės ėr ēno nomėi.“ Virėja Andriūnienė tik juokiasi, nes žemaitiškai nesupranta. Gal davė košės, o gal ir sriubą sutikau valgyti, nes labai patiko ateinanti Teta Muzika. Tai buvo Beatričė. Ji dainuoja: „Skrido uodas per girią“, mes atitariame: „Ti ri ryri, ti ri ryri.“ Pianinu ji skambina storais garsais ir klausia, kas tai? Mes šaukiam: „Meška!“, o kai paskambina plonaisiais, šaukiame: „Paukščiukai čiulba!“ Paskambinus viduriniaisiais garsais, prasideda ginčai – gal zuikučiai šoka, o gal lapė čiuožia…
Beatričė sako, kad tai mes patys linksmai šokinėjam. Mums ir į galvą neateina, kad Beatričė mūsų nemato… Ropščiuosi jai ant kelių, man rūpi paspausti tuos stebuklingus baltus ir juodus dantukus praviroj juodo pianino burnoj. Stebuklas – jie kaip gyvi, nes atsiliepia.
Pasivaikščioti auklėtoja mus išsiveda pro vidinius vartus į aptvertą laukymę priešais Šv. Onos bažnyčią. Dabar tvoros nebėra, o laukymės vidury išaugęs gražus medis puošiamas storu spalvotų raštų mezginiu. Anuomet medžio dar nebuvo. Kartais einame į skverą Gedimino kalno papėdėje. Palaižę klijuojamės ant nosies gelstančius medžių lapus ir dainuojame pasigautai sraigei: „Slimak, slimak, vystavj rožki, dam tebe groški na pirožki.“
Atėjęs į darželį garbiniuotas dėdė fotografuoja mane, dėliojančią įvairiaspalvius kubus. Su taškuota darželio prijuoste aš išspausdinama „Tiesos“ laikraštyje. Mamytė perskaito keistą fotografo pavardę – Ch. Levinas. Kai po 22 metų fotokorespondentas Levino pavarde paskambins ir ateis fotografuoti manęs, grįžusios atostogų iš „La Scalos“, paklausiu jo: „Ar galėtų būti, kad Jūs mane fotografavote darželyje 1947-aisiais?“ Šitas Levinas, panašaus stoto, garbanotais plaukais, kaip ir anas, tik pražilęs, gūžtelės pečiais – nejau viską prisiminsi, tačiau gali būti, nes tuomet jis jau fotografavęs… Ir išspausdins „Tiesos“ laikraštyje mano nuotrauką su maža dukryte Monika.
Vasarą leidžiu Vaikų namų vasarvietėje Ežerėliuos, Nemenčinės plente. Ir ponia Aniceta čia pat. Mamytė atvažiuoja mūsų aplankyti. Man išduota graži sportinė apranga, kaip ir kitiems vaikams, net ir medalį kažkokį juokais prisega. Labiausiai man patinka, kad kieme didelėj būdoj gyvena didelė šuniukų mamytė su kirbine mažų juodai ir baltai lopiniuotų šuniukų ir visai nepyksta, kai įlindusi būdon kurį nors išsinešu pažaisti.
Suskaudus dančiui, parvažiuojame į Vilnių. Mūsų kieme gyvena gydytoja Dasienė, ji gręžia man dantį ir pagiria, kad esu kantri. Dasienė turi juodą pianiną. Prašau, kad leistų paskambinti. Leidžia. Paskui klausia, gal aš norinti pianiną pirkti? Žinoma, noriu, sakau, ir klausiu, kiek kainuoja. „Trys rubliai“, – sako Dasienė. Parbėgusi namo maldauju Mamytę pirkti pianiną, juk tik trys rubliai. Mamytė kažkodėl nesišypso ir nesidžiaugia, ji kaip ir nežino, ką atsakyti, tik: „Pažiūrėsim, pažiūrėsim…“ Kai Mamytė nežinos, ką sakyti, ir vėliau visuomet išgirsiu: „Pažiūrėsim, pažiūrėsim…“ Ir tai man labai nepatiks.
Rudenį vėl einu į darželį.
Kartais į darželį neinu. Susitariame su Mamyte, kad nepamiršiu išgerti pieno, palikto žalsvam butelyje prie durų. Greta ir sumuštinis. Medinėje sienoje, pastūmus vieną lentą į šoną, galiu užčiuopti ant balkio padėtą raktą nuo durų. Raktas labai senas ir įmantrus: įstačius į spyną, rakto gale nusileidžia ilgokas strypas su kabliuku, kaip kokia meškerė. Tuo strypu reikia sužvejoti skląsčio skylę, pataikyti kabliuku į ją ir sukant raktą skląstį atstumti.
Nenuėjusi į darželį, dažniausiai žaidžiu su Brigita Šaraite. Ji su tėveliais ir mažesniuoju broliuku gyvena aukštu žemiau. Brigita į darželį niekada neina, ji prižiūri broliuką ir padeda mamytei. Brigita turi rojalį, rudą, kaip jos tėvelis sako, iš riešutmedžio. Brigitos tėvelis dirba Dramos teatre siuvėju, tai, matyt, žino. Rojalio klavišai padengti dramblio kaulo plokštelėmis, daugelis jų kiaurai prasitrynę, matyt, rojaliu labai daug skambinta. Kieno skambinta – nežinia, nes kai Brigitos tėveliai čia apsigyveno, rojalį jau rado paliktą ankstesnių gyventojų, nes jie kažkur išvažiavo. Sako, nuo karo bėgo.
Aš vis taikausi „pagroti“, bet rojalis labai džeržgia. „Jo stygos atsileidusios“, – sako Brigita.
Brigitos mamytė lenkė, su vaikais kalba lenkiškai. Kartais ji sako: „Brigyto, idzj po dona.“ Tai reiškia, kad reikia eit nupirkti duonos. Mudvi su Brigita bėgame Didžiąja gatve žemyn. Toji pati parduotuvė ir dabar tebėra.
Brigitos tėtis lietuvis, bet kalba lyg ir su akcentu. Po daugelio metų netyčia dalyvausiu jo jubiliejuje Dramos teatre, ir jis, gražiai pasveikintas, uždangai leidžiantis, nusilenks ir pasakys: „Ačū už garbies.“
Su Brigita matuojamės mano Mamytės sukneles, gobstomės jos skaromis, aunamės aukštakulniais bateliais. Iš pastogės prisinešusios prieškarinių Mamytės skrybėlaičių, matuojamės prieš veidrodį ir jas ir jaučiamės tikromis damomis.
Kita mano kiemo draugė – Barbora Abramavičiūtė. Ji lanko tą patį darželį. Jai pavydžiu didžiulio, visuomet iškrakmolyto, balto kaspino. Mano du maži raudoni kaspinėliai virš ausų kur kas kuklesni. Barboros mamytė taip pat lenkė, sako, net iš Varšuvos. Ji šaukia Barbutę, pravėrusi gretimo namo ketvirto aukšto langą: „Basiuniu, chodzj do domu!“ Šaukia pratisai, bemaž dainuodama. Aš šaukiama paprasčiau: „Giedre, eik namo!“
Kitos mano draugės – darželio virėjos dukrytė Laima Andriūnaitė gretimam name, trys sesutės Dovženkaitės ir jų broliukas iš namo priešais ir Ema Šileikytė kiemo gale. Eidama pas Emą praeinu pro senutę Rusteikienę. Ji dažnai sėdi basa ant savo slenksčio pirmame aukšte ir valgo virtas bulves su spirgais iš mažo metalinio dubenėlio. Ji mažutė, jos ploni plaukai subraukti į mažą mazgelį po pakaušiu – labai panaši į mano Plungės Mamą, tik kalba tarmiškai aukštaitiškai. Dažnai užbėgu pas ją vidun, ji man parodo kurį nors naują iš įvairiaspalvių skiaučių susiūtą grindų kilimėlį. Ir jos siuvimo mašina visai tokia pati, kaip Plungės Mamos.
Dienų dienom kieme prie savojo įėjimo ant plataus medinio suolo įsitaiso Antanienė. Ji man atrodo rūsti, nes yra didelė ir stora, ryši balta skara, niekuomet nesišypso ir sėdi atsilošusi, rankas po krūtine sunėrusi. Greta – sulinkęs mažutis žilas, tarsi ko išsigandęs jos vyras Antanas. Jiedu viską mato, viską girdi ir viską žino. Ypač Antanienė. Mamytė liepia kiekvieną kartą praeinant pro juos pasisveikinti. Tai ir sveikinuosi bent dešimt kartų per dieną.
Name priešais gyvena ir siuvėja. Matuodama ji liepia man rankas ištiesti į šalis. Siūs naują paltuką – plungiškį baigiu išaugti.
Stoviu labai tiesiai ir ištiesus rankas, lyg sportuočiau Ežerėliuose.
Sekmadieniais kartais einame su Mamyte į teatrą. Ji pasipuošia švelnia, nematytai pūkuotų skaisčiai raudonų siūlų bliuzele pūstomis rankovėmis, įsisega sagę iš įvairiaspalvių plastmasinių lapelių ir stiklinių karoliukų. Sagė neįprastai kvepia. Ir aš pasipuošusi juoda aksomine suknele su gelsvo šilko apykakle, apsiavusi juodais lakuotais bateliais. Sako, kažkokie anglai Lietuvai tas grožybes atsiuntę. Kas tie anglai – nežinau. Geri dėdės, turbūt. Man labai patinka „Katės namai“. Ir ypač pati Katė. Nutaikiusi progą nulekiu prie rampos ir čiumpu Katei už uodegos. Toji atsisukusi parodo „nagus“ ir garsiai purškia. Žiūrovai atlaidžiai juokiasi. Juokiasi ir Mamytė, nepyksta. Dar nežinau, kad toji Katė – tai pati Monika Mironaitė.
Kai Filharmonijoje būna Lietuvos ansamblio koncertai, į juos, kaip į kokius atlaidus, veržiasi patekti kone visas Vilnius. Ir mudvi su Mamyte einame. Mamytei labiausiai patinka šokis „Sadutė“. Ypač melodija. Ir po daugelio metų gražesnės muzikos už „Sadutę“ jai nebus, niūniuosime ją ir paskutinėmis Mamytės gyvenimo dienomis.
Kurį nors sekmadienį plaukiame garlaiviu į Valakampius. Mamytė prie kasos langelio man liepia pritūpti, kad atrodyčiau mažesnė ir kad nereiktų įrodinėti, jog tikrai dar neturiu 5 metų – tuomet plauksiu už dyką.
Dar kartais einame valgyti ledų į atvirą lauko kavinę, o gal restoraną Stalino prospekte, ten, kur dabar „Lietuvos ryto“ redakcija.
Bėgdama namo iš kiemo laiptinėje kartais sutinku iš mūsų išeinantį Vilniaus Papą. Taip jį vadinti liepia Mamytė. Jis man duoda „kiškio pyrago“ – saldainių. Kalbėdamasi su ponia Aniceta, Mamytė jį vadina Borisu, kitąsyk – Dauguviečiu. Namuose kaskart randu jo atneštas dideles gladiolių puokštes. Kartais mes trise žaidžiame „į teatrą“. Dauguvietis ir Mamytė būna publika, o aš – artistė. Turiu išsinešti išeiginius drabužėlius į „grimo kambarį“. Tai ponios Anicetos kambarys – ten persirengiu, susišukuoju ir repetuoju. Sulaukusi Dauguviečio pranešimo „Dėmesio, passiroodo Lietuvoos teeseeerr liaaudies artistė Giedrė Kaukaitė!“, turiu ateiti į Mamytės kambarį – tai „scena“. Įėjusi darau gilų tūpsnį, išplečiu į šalis juodosios suknelės kraštus ir dainuoju darželyje išmoktą „Skambėk, pavasarėli!“ Paskui žemai lenkiuosi. „Publika“ ploja. Vilniaus Papa čiumpa mane į glėbį, sulenkia per pusę, smagiai ploja per sėdynę ir, griausmingu balsu sušukęs: „Bus artistė!“, į sėdynę pabučiuoja.
