Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Arūnas Žebriūnas (Giedrės Kaukaitės vyras – red. past.) susiruošė pas dailininką Augustiną Savicką pozuoti portretui. Surežisavo savo personažą taip: juodos kelnės, juodi batai, juodas golfas, juoda beretė, juodais rėmais akiniai, rankoje – vyšnios spalvos spalvos pypkė. Sako: „Bus lengva Savickui. Tegu nutapo beretę, akinius, barzdą ir pypkę – tai ir būsiu aš.“
Sugrįžo ne kažin kiek trukęs, gal po kokių poros ar trejeto valandų, Savicko dovanotu peizažu nešinas: „Va, dovaną gavau.“ Matau – Arūnas kiek sutrikęs, bet savaip linksmas. Klausiu, kaip sekėsi. Sako: „Čiūdnas tas Savickas. Ateinu – drobė jau ant molberto, kėdė paruošta, mane pasodino, atsitraukęs nužvelgė, už drobės užlindo ir ėmė ūžti. Ūžia ūžia, varo per visą drobę, iššoka iš už rėmo kaip koks velnias, į mane žvilgt ir dingsta atgal, vėl iššoka, žvilgt, vėl dingsta. Ir vėl ūžia skersai ir išilgai, baisiausiai šnopuodamas. Staiga nutilo, sustojo, žiūri į mane ir sako: „Klausyk, padėk į šalį tu tą pypkę.“ Padėjau. Sėdžiu be pypkės. Jis vėl ūžia, vėl šnopuoja. Už kelių minučių: „Nusiimk beretę.“ Dar už kelių minučių: „Klausyk, Arūnai, nusiimk ir akinius.“ Nusiėmiau beretę, nusiėmiau akinius, sėdžiu kaip durnas. Užbaigė labai greitai, sako: „Viskas, daugiau nebereiks ateit.“ „Ar matei, kas išėjo?“ – klausiu. „Mačiau, bet nieko nesupratau – vien tik labai juoda ir mažiau juoda ir nieko daugiau…“
Kasdieniams darbams ir reikalams mus nusitvėrus, vizitą pas Savicką greit pamiršom. Po ilgesnio laiko – gal po keleto metų – Arūnas, grįžęs iš miesto, sako: „Sutikau Savicką. Įsivaizduok, mano portretą nupirko Tretjakovo galerija Maskvoj. Tūkstantį rublių sumokėjo!“ Mums tai atrodė labai daug. Kiti pažįstami dailininkai Vilniuje tūkstančių nėra minėję. Na, žinoma, Savickas jau seniai buvo labai garsus.
Prabėgo dar koks penketas metų. Su senosios muzikos ansambliu „Musica humana“ gastroliavome Užkaukazėje. Keletas koncertų buvo numatyta ir Jerevane. Pasitaikė laisva diena, sakau bičiuliams: „Einu į muziejų.“ Šiaip „eiti į muziejų“ keliaujančių muzikantų žargonu reiškė eiti į didelę universalinę parduotuvę, „univermagu“ vadinamą. Anuo metu parduotuvių lentynos nuo prekių anaiptol nelūžo, tad kelionėse tuos „univermagus“ visuomet lankydavome ir džiaugdavomės gavę ką nors, ko nebūtume radę Vilniuj ir kuo galėtume pradžiuginti namiškius. Kartą per vieną koncertinę kelionę po pamaskvės miestus Julius Andrejevas prisipirko tiek knygų, kad lagaminą vos galėjo pakelti. O ir pinigus visus išleido. Po kelių dienų supratom, jog neina drauge į valgyklą ne dėl to, kad „turi natas perrašinėti“, o kad kapeikas jau taupo. Išdidus Julius buvo, nesisakė. Nusipirko jis tuomet Hermanno Hesse‘s „Stepių vilką“ rusiškai – lietuviškai dar nebuvo išleista. Skaitė naktimis ir pasakė vieną dieną: „Nuostabi knyga. Menininkams ją perskaityti būtina…“
Aišku, mes badauti jam neleidom, sugebėjom įpiršti pinigų.
Tąkart Jerevane ėjau į tikrą muziejų – į Nacionalinį muziejų pačiam centre, visai netoli viešbučio. Muziejai panašūs visam pasauly. Panašiai dar jautiesi bibliotekoj arba bažnyčioj – ramu, tylu, kasdienybė nutolsta su visais triukšmais, su visom trumpalaikėm ir ilgalaikėm naujienom. Laikas čia tartum sustoja, nuo sienų iš drobių į tave žvelgia seniai nutapyti veidai, ramiai driekiasi peizažai. Praeisi pro juos, žvilgsniu pasikalbėsi, o jie ir pasiliks ant sienų rėmuose gyventi savąjį amžinybės gyvenimą.
Visuose muziejuose šiek tiek trūksta oro. Ir Jerevano nacionalinio muziejaus salėse ilgai neužtrunku. Einu iš salės į salę – visur tradicinio stiliaus dailė, garsių autorių pavardžių neužtinku. Parėjusi bičiuliams pasakysiu, kad paroda ne itin įdomi.
Vos ne paskutinėj salėj už durų kairėje pusėje žemai prie pat grindų akį patraukia didelė modernesnio stiliaus drobė. Visas jos plotas stambiais potėpiais užpildytas juoda spalva, kai kur juodumas švyti lyg būtų lakuotas, kai kur jis matinis lyg aksomas, potėpių intensyvas netolygus, banguoja kaip juoda jūra. Einant pro paveikslą faktūra atgyja, šuorai ima vilnyti, pakreipi žvilgsnį – drobė kaskart kitaip „atsiliepia“. Kairiame jos šone apačioj prie pat apatinio rėmo – balkšvas vertikalus ovalas su neryškiais nežinomo žmogaus veido bruožais. „O, čia jau kažkas kitaip… Kas autorius?“ Pasilenkiu, dešinėj skaitau: „Augustinas Savickas. Portret kinorežisiora Arunasa Žebriunasa.“ Nustebusi atsitiesiu, ilgai žiūriu į portretą ir, prisiminusi, kaip jis buvo tapomas, bandau atspėti autoriaus sumanymą, – iš visos Žebriūno „amunicijos“ paliktas tik juodas golfas, stebuklingu būdu šiek tiek išsiskiriantis iš kito juodumo.
Sutapk tu man, kad tąsyk Jerevane viešėjo Maskvos Tretjakovo galerijos paroda…
Parėjusi į viešbutį pasakiau bičiuliams apie netikėtumą parodoj. Visi keturi – Andrejevas, Vizgirda, Banevičius ir Piličiauskas – nukūrė į muziejų. Sugrįžę karštai komentavo ir ginčijosi, kaip ir kokį Žebriūną Savickas mato. Ir joks tai Žebriūnas… Ir išvis ne portretas…
Tai kas gi?
O tu Savicko paklausk…
(Bus daugiau)
