Lapkričio 9-ąją Žemaičių dailės muziejus plungiškiams suteikė progą pabendrauti su savo kraštiete Giedre Kaukaite. Mykolo Oginskio rūmuose buvo surengta popietė, skirta pažymėti šios iškilios dainininkės, tarptautinių konkursų laureatės, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės, profesorės, Plungės garbės pilietės kūrybinės veiklos 50-metį. Susitikimo metu įvyko ir premjera: pristatytas dokumentinis filmas „Aš žinau tą smoką“ (2017 m.), kuriame užfiksuoti G. Kaukaitės profesinės karjeros metai.
G. Kaukaitės talento gerbėjai nepraleido progos išvysti ją Plungėje – moteris nėra dažna viešnia savo gimtajame krašte. Vis dėlto, kaip pati užsiminė, pastarieji mėnesiai – išskirtiniai. „Nuo spalio 30 dienos keliauju po Žemaitiją, susitinku su žmonėmis akis į akį. Įvykstantys pokalbiai man labai brangūs ir įdomūs. Daug gyvybingumo ir tos tikros teigiamos energijos juose matau ir jaučiu – labai malonu“, – sveikindamasi su kraštiečiais kalbėjo dainininkė.
Tai, kad G. Kaukaitė, minėdama savo kūrybinės veiklos 50-metį, būtinai užsuks į Plungę, tarsi savaime suprantamas dalykas – juk šis miestas – gimtasis, bet sulaukti kraštiečių dėmesio – malonus netikėtumas. „Ačiū, brangieji mano plungiškiai, kad suradote laiko ateiti čia ir pabūti kartu“, – dėkojo ji. Moteris pasidžiaugė ir tuo, kad susitikimo vieta ypatinga – M. Oginskio rūmai: čia pačiam kunigaikščiui tarnavo jos senelis. „Įvairiausių istorijų iš to meto jis man pasakodavo. Vienas tokių, kad kunigaikštienė turėjo baltą gauruotą šunelį. Sau kažkodėl buvau prisiekusi, kad gyvenime niekada tokio neauginsiu, bet…“ – mįslingai nutęsė viešnia. O popietės pabaigoje paaiškėjo, ką tas „bet“ reiškia. G. Kaukaitė į menę žengė su baltu šuniuku glėbyje – ištikimu dabartinio gyvenimo palydovu.
„Džiaukimės, kol esame, džiugiai žiūrėkime į pasaulį. Šiandieną labiausiai norėčiau padėkoti tiems, kuriuos galėčiau vadinti sielos broliais ar seserimis, – jie labai brangūs neturint artimųjų“, –
su filosofine gaidele prašneko kiek susimąsčiusi dainininkė, tačiau momentinę rimtį tuoj pakeitė linkėjimas sau. „Tegu metai dabar pradeda bėgti atgal“, – su šypsena tęsė G. Kaukaitė.
Viešnia trumpai apžvelgė savo profesinės karjeros pradžią, prisiminė laiką, kai pradėjo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Kai ten atsidūriau, atrodė, lyg sienos medumi yra dažytos – pajutau, kad darau tai, ką turiu daryti. Man svarbiausia buvo tikėti tuo, ką darau“, – prisiminė dainininkė.
Gruodžio 2 dieną G. Kaukaitė minės garbingą 75 metų jubiliejų. Dainininkės karjerą ji baigė bene 2009-aisiais. Ilgus metus koncertavusi ne tik savo šalies, bet ir užsienio operų scenose nesistengė pelnytos šlovės išlaikyti bet kokia kaina. „Man nebuvo sunku nuspręsti nebedainuoti. Esu žemaitė, nenorėčiau, kad kam nors kada nors manęs būtų gaila“, – tvirtai sakė viešnia.
G. Kaukaitės vardas puikiai žinomas klasikinės muzikos gerbėjams. Ji – operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja. 1968 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1968–1970 m. stažavosi Milano teatre „La Scala“. 1968–1978 m. – Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro, 1978–1998 m. – Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė. Nuo 1978 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytoja, profesorė. G. Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę baigė šiandien žinomi solistai Asta Krikščiūnaitė, Sigutė Stonytė, Judita Leitaitė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Vaidas Vyšniauskas ir kt. Pati dainininkė yra surengusi daugiau nei 1 000 rečitalių.
Lapkričio 9 dienos popietės Žemaičių dailės muziejuje svarbus momentas – LRT dokumentinio filmo „Aš žinau tą smoką“ peržiūra. Kino juostą režisavo Marius Siparis. Filmas suteikė galimybę pažinti G. Kaukaitės gyvenimą, kūrybą, leido išgirsti pačios menininkės mintis apie save, savo įkūnytus vaidmenis ir pan. Žiūrint koncertų ištraukas, operų, spektaklių fragmentus dar kartą buvo galima pasimėgauti šios talentingos dainininkės balsu.
Apie G. Kaukaitę filme kalba ir prisiminimais dalijasi ir kiti žmonės: muzikologas Edmundas Gedgaudas, dainininkės Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, ilgametė scenos partnerė pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė ir kt. „Giedrė turi savo nuomonę. Ji nėra patogus žmogus“, – apie kolegę sako G. Ručytė-Landsbergienė. Kiti žavisi G. Kaukaitės išskirtiniu, turtingu balsu, sceniniu įvaizdžiu – prieš žiūrovus ji visada sužibėdavo išskirtiniais kostiumais.
Filme kalbėdama apie savo dainavimą, apie koncertinio dainininkės kelio pasirinkimą G. Kaukaitė pabrėžia, kad „aš žinau tą „smoką“ – savo žemės gelmių, protėvių dainuotų dainų šauksmą, reikia jį turėti, jo neišmoksi“.
Susitikime su viešnia dalyvavo ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, jo patarėjas Žydrūnas Purauskis, Plungiškių draugijos prezidentas Ludas Skierus. Priimdama gėles ir šiltus plungiškių sveikinimus, dainininkė pažadėjo, kad į Plungę dar tikrai sugrįš, ir visus nustebino sudainuodama žemaitišką liaudies dainą. „Mūsų liaudies dainos – tai lyg Šventasis Raštas“, – dar filme nuskambėjo kraštietės mintis.
