Plungėje jau trečiąjį kartą besisvečiuojantis prancūzas dimisijos pulkininkas-leitenantas, Baltijos šalių istorijos specialistas Gilles Dutertre praėjusio ketvirtadienio vakarą Žemaičių dailės muziejuje vykusioje paskaitoje pasidalino žiniomis apie grafų de Šuazel-Gufje šeimą ir jų ryšius su Lietuva. Po renginio svečias mielai sutiko atsakyti ir į klausimus apie artimus ryšius su mūsų šalimi, nulėmusius jo susidomėjimą istorija.
G. Dutertre atskleidė, jog visada turėjo du pomėgius – keliones bei istoriją. Prisiminė, jog pirmąjį kartą į Lietuvą atvyko 1998-ųjų vasarą, kai šalis jau buvo atvira ir vakariečiams. Tąkart ir atrado didžią mūsų šalies praeitį, kurios, kaip ir dauguma Prancūzijos žmonių, nežinojo. Ir toliau jis reguliariai atvykdavo į Lietuvą, netgi kai paliko armiją ir užėmė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje postą Sarajeve (2003–2005 m.). Birželį palikęs Sarajevą, nusprendė apsigyventi Vilniuje. Metus praleido Vilniaus universitete, bandydamas išmokti lietuvių kalbą. Taip pat toliau domėjosi Lietuvos istorija, netgi nusprendė padaryti ją žinomą ir prancūzams, tad parašė knygą „The French in the history of Lithuania“ („Prancūzai Lietuvos istorijoje“), išleistą 2009-aisiais. Norėdamas šiomis žiniomis dalintis ir su lietuviais, pradėjo skaityti paskaitas ne tik sostinėje, bet taip pat Kaune, Alytuje, Palangoje ir Plungėje.
„Per keletą trumpų apsilankymų Plungėje turėjau galimybę pamatyti ir kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmus, bet jie dar nebuvo taip puikiai restauruoti, kaip dabar. Kiekvieną sykį aš nuvykdavau ir į buvusį dvarą Plateliuose. Viliuosi, kad vieną dieną šis dvaras bus atstatytas“, – sakė G. Dutertre. Jo manymu, Plungė dėl daugybės priežasčių patraukli turistinė vieta: M. Oginskio rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, yra Žemaitijos nacionalinis parkas, Platelių ežeras, Šaltojo karo muziejus, ir, kodėl gi ne, galbūt ateityje – de Šuazel-Gufje dvaras Plateliuose. Be to, anot jo, nereikia pamiršti visos Žemaitijos išskirtinumo… „Aš buvau labai nustebęs praėjusią savaitę savo viešbutyje (Plungėje) pamatęs grupę japonų turistų! Tikiuosi, kad greitai jūs taip pat pamatysite prancūzų turistus“, – šypsodamasis tvirtino pašnekovas.
Paklaustas, kaip susipažino su de Šuazel-Gufje giminės paskutiniuoju palikuonimi Bruno d’Arnaud de Vitrolles, iš kurio gavo šeimos nuotraukų, atsakė, jog tai buvo po grįžimo į Prancūziją 2011-aisiais, kai su juo susisiekė. Baltijos šalių istorijos specialisto teigimu, Bruno d’Arnaud de Vitrolles buvo žinomas Prancūzijos asociacijos „Lietuva-Prancūzija“ koordinacinei tarybai, kurios nariu jis buvo. Jis yra labai įdomus 96 metų sulaukęs de Šuazel-Gufjė giminės palikuonis. Tėvas – Alfred d’Arnaud de Vitolles, o motina – Irena de Šuazel-Gufje – paskutinioji, turėjusi šios garbingos prancūzų aristokratų giminės pavardę.
G. Dutertre prisiminė dukart susitikęs su Bruno d’Arnaud de Vitrolles jo bute Paryžiuje 16-ame rajone. Jis turi išsaugojęs savo giminės nuotraukų ir kitų dokumentų. Pavyzdžiui, Vyčio ordino diplomą, kurį gavo jo tėvas, sukūręs pirmąjį oro susisiekimą tarp Paryžiaus, Buržė ir Kauno.
Ko svečias labiausiai pasigenda gyvendamas Rygoje? „Būdamas europiečiu, gyvenusiu 14 metų ne gimtojoje Prancūzijoje, aš dabar esu namuose Rygoje! Nors čia gyventojai yra disciplinuoti, bet labiau atsipalaidavę, nei Prancūzijoje. Vienintelis trūkumas, kad aš nešneku latviškai ar rusiškai. Tačiau iš Rygos aš galiu lengvai pasiekti Estiją ir ypač Lietuvą, kurioje turiu daug draugų“, – atviravo G. Dutertre.
Žemaičių dailės muziejaus nuotr.
