Karpiniai daugeliui asocijuojasi su iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, nuguldavusiomis ant mokyklos langų prieš žiemos šventes. Tačiau Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos dešimtokės Kamilės Kavaliauskaitės karpiniai, į kuriuos ji sudeda daug išradingumo ir meilės, pasakoja vis kitą istoriją.
Mažeikių Henriko Nagio viešoji biblioteka kviečia pasigrožėti gimnazistės darbais.
Pirmoji pažintis – pradinėse klasėse
Gimnazistė „Santarvei“ pasakojo, kad jos pradinių klasių mokytoja buvo tautodailininkė, meno kūrėja ElvitaŠeputaitė. (Apie Židikų gimnazijoje dirbusią pedagogę ir jos kuriamus karpinius „Santarvė“ yra rašiusi.)
Kitaip tariant, pradinių klasių mokytoja buvo pirmasis žmogus, kuris Kamilę supažindino su šia meno šaka – parodė, kaip ir ką daryti, paaiškino, nuo ko pradėti.
Karpymo ir kūrybos galimybės mergaitę sudomino, ėmė kirbėti vaikiškos mintys, kad iš tokios, atrodytų, paprastos ir kasdien po ranka turimos medžiagos – popieriaus, galima ką nors sukurti ir taip išreikšti save.
Tuomet Kamilė dar buvo pradinukė, neužteko kruopštumo ir kantrybės, tad šį užsiėmimą mergaitė atidėjo į šoną. Tik vėliau, aštuntoje klasėje, šio meno keliu ją vesti ir lydėti pradėjo gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja Inga Šilinskaitė.
Sužavėjo išskirtinumas ir kitoniškumas
Kamilė pasakojo, kad po nemažos pertraukos prie karpinių ji sugrįžo su dar didesniu entuziazmu. Mergaitei šis užsiėmimas tapo meditacijos forma, būdu pabėgti nuo kasdienybės ir susitelkti į meninį procesą.
„Karpiniai patraukė tuo, kad jie yra išskirtiniai. Karpo tikrai nedaug žmonių. Turbūt šis kitoniškumas, išskirtinumas ir sužavėjo mane, sudomino. Aš galiu tapyti ir tapau, jei reikia. Bet vis dėlto karpiniai – arčiau širdies“, – kalbėjo gimnazistė.
Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje eksponuojamuose K. Kavaliauskaitės įvairaus formato karpiniuose – kruopščiai iškirpti koplytstulpiai ir koplytėlės, žmonės, gyvūnai, gėlių, medžių fragmentai, atskiros istorijos ir pasakojimai.
Labiausiai patinka kirpti
Kūrybinis procesas, kelias, kol karpinys tampa toks, kokį autorius jį įsivaizdavo, susideda iš kelių dalių.
Pirmiausia, reikia sugalvoti ir ant popieriaus nupiešti piešinį. K. Kavaliauskaitė pasakojo, kad kartais pasidairo, ką yra sukūrę kiti žmonės. Kartais bando vieną ar kitą jų piešinių motyvą atkartoti. Bet kūryba tuo ir žavi, kad taip pat, kaip padarė kitas žmogus, tu nepadarysi.
„Kiekvienas turime savo braižą, savo gebėjimus, suvokimą, todėl piešinys niekada nebus toks pat kaip kito žmogaus. Bet šiaip daugiausia piešiu pati iš savęs“, – kalbėjo Kamilė.
Pasak jos, piešiant reikia gerai apgalvoti, kurios piešinio dalys bus iškirptos, o kurios liks.
Tada laukia dar vienas etapas – kirpimas. Šį etapą Kamilė apibūdino kaip vieną iš jos mėgstamiausių. Mat kai įgundi, jis visai greitai vyksta.
Kita vertus, popierius yra pakankamai jautri medžiaga. Vienas rankos kryptelėjimas – ir jau sugadinai tai, ką ilgai ir kantriai darei. Bet, pasak moksleivės, yra tam tikrų būdų padarytas klaidas ištaisyti ar „apžaisti“, o kuo ilgiau praktikuoji karpinius, tuo daugiau patirties įgyji, sužinai būdų, kaip ištaisyti vieną ar kitą ištikusią kūrybinę nelaimę.
Paskutinis etapas – karpinių užbaigimas, jų klijavimas ant kito popieriaus. Ši dalis, pašnekovės teigimu, pati neįdomiausia: ilgai užtrunka, reikia dirbti labai atsargiai, kad nesugadintum darbelio.
Kamilė pastebėjo: suskaičiuoti ir nusakyti laiką, per kurį sukuriamas vienas ar kitas karpinys, labai keblus reikalas. Priklauso nuo to, koks tas būsimasis kūrinys – didelio formato ar mažo.
Mergina pateikė pavyzdį, kuris tik patvirtina, kad skaičiuoti prie dirbinio praleidžiamą laiką – tuščias reikalas. Pasak Kamilės, galima kurti ir karpyti knygų skirtuką. Piešinėlis bus mažas, bet, greičiausiai, su gausybe smulkių detalių. Tad natūralu, kad, palinkus prie nediduko darbelio, teks praleisti ne ką mažiau laiko, nei prie didelio.
Greitis ir trukmė priklauso ir nuo to, kiek Kamilė vienam ar kitam savo sumanytam karpiniui gali skirti laisvo laiko.
Laimėjimai džiugina, bet kuria ne dėl jų
- Kavaliauskaitei jos karpiniai yra padovanoję kelis svarbius įvertinimus.
Praėjusiais metais gimnazistė tapo Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninio turo pirmosios vietos laimėtoja, jos darbai atstovavo Žemaitijai šio konkurso respublikiniame etape.
Antrasis židikiškės pasiekimas – dalyvaudama dailės olimpiadoje, kurios tema buvo „Enibenidikidaki – aš lekiu ieškoti“, per tris valandas ji sukūrė unikalų karpinį. Vertinimo komisija šį Kamilės kūrinį įvertino antra vieta.
Be to, K. Kavaliauskaitė yra konkurso „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ aktyvi dalyvė.
„Žinoma, tie laimėjimai pradžiugina. Malonu, kai tavo kūrybą įvertina, kai rezultatai nudžiugina ne tik tave pačią, bet ir daugiau žmonių. Bet, iš kitos pusės, kuriu ne dėl laimėjimų, o todėl, kad man tai malonu, atpalaiduoja. Todėl, net jei nelaimiu, neliūdžiu. Na, nepasiseka vieną kartą, pasiseks kitą. Svarbiausia mokytis, tobulėti“, – įsitikinusi moksleivė.
Ji pasakojo, kad dažnai sulaukia klausimo: „Kaip tu randi laiko ir netingi to daryti?“ Kamilės atsakymas į šį klausimą toks: „Nors karpiniai man nėra svarbiausias dalykas gyvenime, jie man padeda atsipalaiduoti. Mano kaip moksleivės prioritetas – mokslas. Tačiau, jei tinkamai planuoju laiką, randu jo ir karpiniams. Kūryba man yra būdas išreikšti save ir leisti mintims klestėti, bet mokslas visuomet išlieka pirmoje vietoje.“
Nuotr. autorės ir iš Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos archyvo
