Paskutiniajame Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdyje ne tik priimta keliasdešimt įvairių sprendimų, bet ir išklausyta informacija, kurią pateikė Plungės policijos komisariato viršininkas Saulius Vaičekauskas ir Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Genovaitė Vasylienė – kalbėta apie nusikaltimus ir socialines problemas.
Viršininkas S. Vaičekauskas akcentavo teisėsaugos sistemos reformą ir nuolatinį pareigūnų skaičiaus mažėjimą. 2012 metais Plungės policijos komisariate buvo 117 pareigybių, o dabar – 78 (be to, 11 iš jų – neužimtos). Vadovas pasidžiaugė, kad nusikalstamų veikų sumažėjo: 2014 m. jų registruota 851, 2015 m. – 651. Ištiriama net 70 proc. Tai puikus rodiklis, ypač jei jį lyginsime su šalies vidurkiu – 55 proc.
Kaip rezonansinius praėjusiųjų metų nusikaltimus S. Vaičekauskas paminėjo nepilnametės išžaginimą, taksisto nužudymą ir ginkluotus dviejų parduotuvių apiplėšimus. Visos šios veikos išaiškintos. Kur kas tamsesnis vagysčių „frontas“ – jų pavyksta išaiškinti tik 46,7 proc. Neramu ir dėl to, kad kyla bylų, susijusių su narkotikais, kreivė.
Viena didžiausių policijos problemų – girti asmenys. „Mes juos vežame į ligoninę, ši grąžina mums. Vežtume į namus, bet negalime – puola mušti artimųjų“, – sakė viršininkas.
Kalbėdamas apie vykstančias ir numatomas reformas, S. Vaičekauskas minėjo, kad pareigūnų skaičius dar mažės. Užsiminė ir apie tai, kad policijos komisariatas vis dažniau naktimis būna užrakintas. „Tai, kad nesėdime patalpoje, nereiškia, kad nedirbame. Mes esame gatvėse ir dėl to visuomenei – tik geriau“, – įsitikinęs pareigūnas.
Tarybos narys Liudas Skierus domėjosi: „Jei girti asmenys – didelė problema, tai kodėl tada Plungėje nėra blaivyklos? Ar čia teisės aktų, ar politinės valios trūksta? Juk pakliuvusieji į ją patys už paslaugas sumokėtų ir to rūpesčio neliktų.“ Anot S. Vaičekausko, išlaikyti blaivyklą gana brangu, nes reikia, kad dirbtų ir medikai, ir pareigūnai, o jos kontingentas – ne tas, kuris pajėgus susimokėti už paslaugas.
Informaciją apie socialines problemas pateikė skyriaus vedėja G. Vasylienė. Specialistė akcentavo, jog bėdų šioje srityje tikrai netrūksta. Viena iš jų – kaimų seniūnijose vienam socialiniam darbuotojui tenka prižiūrėti 17–20 socialinės rizikos šeimų. Toks skaičius – pernelyg didelis. Norint efekto optimalu būtų iki 10 šeimų. Kitos problemos – seniūnijose trūksta transporto priemonių, neteikiama psichosocialinė pagalba asmenims, nėra grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms, nepadedama sergantiesiems priklausomybės ligomis.
Tarybos narė Asta Beierle Eigirdienė teiravosi, kiek auklėtinių turi Plungės vaikų globos namai, kaip sekasi ruošti globėjus, ar plungiškiai noriai priima vaikus į savo šeimas. „Ar šioje srityje yra kokia šviesa tunelio gale?“ – klausė politikė.
Vedėja neslėpė, kad trūksta šeimų, norinčių imtis globoti Vaikų globos namų auklėtinius, kurių šiuo metu – 49. Pasak G. Vasylienės, pernai specialistai paruošė aštuonis būsimuosius globėjus, šiemet, deja, norinčiųjų kol kas nėra.
„Pasakykite, kiek valstybė moka globėjui?“ – pasidomėjo tarybos narys Robertas Endrikas. Atsakymas buvo toks: „Globos išmoka yra 153 eurai, papildoma – 38 eurai. Nuo kitų metų ši suma turėtų didėti iki 153 eurų.“ Tai išgirdęs, R. Endrikas replikavo: „Kas norės tapti globėjais, kai valstybė taiko tokią ydingą politiką: Vaikų globos namų auklėtiniui išlaikyti skiriame 850 eurų, globojamam vaikui – 153 ir papildomai 38 eurus. Jei norime permainų, turime kreiptis į Vyriausybę. Priešingu atveju mes valdiškų vaikų globos įstaigų niekada neuždarysime.“
Savivaldybės tarybos narys Jonas Varkalys pasiteiravo, kokiais būdais ruošiamasi padėti priklausomybės ligomis sergantiems asmenims, kokiu lygiu tai ruošiamasi daryti ir iš kur finansavimas. „Mes taupome socialinei paramai skirtas lėšas ir dalį jų galime panaudoti priklausomybės ligomis sergantiesiems gydyti, detoksikuoti, koduoti. Kai kurie rajonai jau turi tokios praktikos. Kaip darysime mes, dar neaišku: gal kompensuosime asmeniui jo gydymosi išlaidas, o gal skelbsime konkursą tokias paslaugas teikiančioms įmonėms. Pirmiausia, žinoma, turėtume pasirūpinti socialinės rizikos šeimų tėvais ir motinomis, paskui – visais kitais socialinės rizikos grupei priklausantiems asmenims“, – atsakė G. Vasylienė.
