Vos kelios minutės nuo Telšių, Pakapių kaime, gamtos apsuptyje yra vieta, kurią žino daugelis – tai Gražinos Gaižauskienės šeimos puoselėjama sodyba. Tai ne tik svetingumo ir jaukumo oazė, bet ir erdvė, kurioje atgimsta senosios žemaitiškos tradicijos, rengiamas senovinių rakandų muziejus, rašoma Pakapių kaimo istorija. Kiekvienas kampelis čia alsuoja šeimininkų rūpesčiu ir meile.
„Gražinos sodyba“ jau skaičiuoja 25-erius sėkmingus veiklos augimo metus. Šeimos verslas ne kartą įvertintas gerais klientų atsiliepimais, pelnęs ne vieną apdovanojimą.
Žemaitiška bajoriška degustacija
- Gaižauskienė vis nerimsta, kuria planus ir juos įgyvendina. Šeimininkei seniai kilo mintis šalia tradicinių jos ruošiamų žemaitiškų patiekalų degustacijų žmonėms pasiūlyti šį tą šventiškesnio – bajoriškus žemaitiškus patiekalus. Tokius pat jų virtuvė siūlo ir Biržuvėnų dvaro lankytojams. Tai prancūziškos sriubos, kepta su medumi ir cinamonu antis, višta, troškinta grietinėlėje, košeliena, įdaryta kaplūno krūtinėlė pagal Gorskienės receptą, paštetai, ančiuvių sviestas, bigosas, karališka kava, pyragas su kriaušėmis ir kt.
Gražina ragina atkreipti dėmesį, kad anų laikų maistas dvaruose išsiskyrė ryškia geltona spalva. Tai buvo laikoma prabangos ženklu, nes ši spalva buvo išgaunama patiekalus pagardinant brangiausiu prieskoniu šafranu.
O viskas prasidėjo nuo to, kad G. Gaižauskienė turi didžiulę antikvarinių indų kolekciją. „Tad ir gimė mintis, jog žemaičiai ne tik cibulynę valgė, buvo ir kitokių prabangesnių patiekalų. Ypač dvaruose, kai į Lietuvą atvyko Bona Sforca, labai daug dėmesio buvo skiriama prieskoniams – tiek, kiek mes dabar skiriame dėmesio natūraliam žuvies ar mėsos skoniui. Buvo laikoma dideliu svečio pagerbimu, jei patiekalai būdavo gausiai pagardinti prieskoniais“, – pasakoja Gražina, pati namų virtuvėje dažniau naudojanti tik lauro lapus, česnaką, pipirus ir druską.
Žemaitiškus bajoriškus patiekalus Gražina patiekia antikvariniuose induose, šalia paserviruoja sidabrinius stalo įrankius, vintažines krištolines taures, antikvarinį servizą. Gražinai labai smagu matyti žmonių akis, kaip svečiai džiaugiasi tokiu šventišku stalu.
Pomėgis – žolelės
Daugiausia antikvarinių indų pašnekovė įsigijo internetu. Iš pradžių pirkusi tik dėl savęs, vėliau jos akys tiesiog raibo nuo įvairaus pasirinkimo, tad kolekcija nuolat didėjo. Gražina netruko įsigyti antikvarinę spintą, kurią užpildė prabangiais indais. Iš porcelianinių puodelių šeimininkė svečius vaišina pačios surinktų žolelių arbata.
Žolelės – dar vienas Gražinos pomėgis, ji turi sukaupusi visą jų sandėlį. Šį pomėgį greičiausiai paveldėjo iš prosenelio, kuris žolėmis gydė žmones. Jas Gražina renka iš savo laukų ir pamiškių, žinoma, kuo toliau nuo kelių, tręšiamų laukų ir kuo giliau į mišką.
Gražina sako tikinti žolelių galia, tačiau pažymi, kad jas reikia gerti ne savaitę, o kur kas ilgiau. Kiek jai teko domėtis, tik po pusės metų galima pajusti tikrąjį jų poveikį. Be to, moteris perspėja žmones nesidaryti savavališkai žolelių mišinių, nes, jos nuomone, tik vaistininkas tiksliai žino, kokios žolelės ir kaip dera viena su kita.
„Reikia labai išmanyti ir nuolat domėtis tuo“, – teigia Gražina, kuri niekada nesustoja viskuo domėtis ir dažnai sulaukia klausimų, iš kur ji tiek daug visko žinanti. „Jei aš noriu ką nors daryti, turiu tuo rimtai domėtis. Dabar, kai po ranka turime internetą, viskas tapo paprasčiau. Aš labai myliu internetą, nes viską galima sužinoti staiga ir čia pat. O anksčiau, jei norėjai sužinoti ką nors, turėjai užsisakyti knygą per tarpbibliotekinį abonementą iš kurios nors šalies. Aš kasdien po dvi valandas ryte ir dvi vakare atiduodu internetui, naujienoms, paieškoms ir kt. Mėgaujuosi tuo, man kyla įvairių klausimų, ten randu atsakymus, man tiesiog neįdomu būtų gyventi niekuo nesidomint“, – kalba Gražina.
Liko gyventi gimtajame krašte
Gražinos sodyba įsikūrusi gražioje vietoje, miško apsuptyje. Šeimininkė sako, kad jaunystėje svajodavo gyventi čia, prosenelių žemėje, arba Vilniuje. Šiandien ji dėkinga likimui, jog neliko sostinėje.
„Mane vaikai į Vilnių išleidžia atostogų dešimčiai dienų, tarsi į Maldyvus. Smagu, aplankau klasės, kurso draugus, gimines, bet jau devintą dieną noriu grįžti namo… Dabar ir patys vilniškiai jau bėga už miesto“, – juokauja pašnekovė ir priduria, jog jos darbas ir visa veikla yra jos poilsis.
Gražina pasakoja, jog šeima šią vietą Pakapių kaime įsigijo prieš daug metų, kai prasidėjo laisvas gyvenimas ir Lietuva tapo nepriklausoma – žmonėms buvo leista gyventi taip, kaip norisi.
„Gražinos sodyba“ šių metų rudenį minės 25-erių metų sukaktį. Paklausta apie šiuos metus, šeimininkė teigia: „Metai pralėkė greit, atrodo, tik pradėjau, o jau laikas ieškoti pamainos.“
Gražina didžiuojasi, kad ši sodyba ir visa veikla joje – tai šeimos verslas, kuriame sukasi ne tik ji pati, bet ir daug pastangų deda jos jauniausias sūnus, šaunioji marti ir net mažieji anūkėliai. Močiutei ypač širdį glosto matyti šešerių Deimantę, kuri stebėdama močiutę, ką ji pasakoja savo svečiams, gali pakartoti istorijas. „Auga pamaina. Neįdomu būtų padaryti verslą ir jį parduoti. Smagiau, kai turi kam jį palikti“, – džiaugiasi Gražina.
Geri atsiliepimai
„Gražinos sodyba“ kasmet sulaukia gausaus būrio lankytojų. Visi, pabuvę čia, tik gražiai atsiliepia apie šios sodybos svetingumą ir šeimininkus.
Juos labai nudžiugino naujausias Monikos Sudentaitės atsiliepimas feisbuke: „Miela Gražina, savaitgalį dirbau mugėje „Adventure 2025“ ir nesuskaičiuoju, kiek nuostabių atsiliepimų iš turistų ir piligrimų girdėjau apie „Gražinos sodybą“.“
Šių metų pradžioje sodyba pelnė „TravellerReviewAwards 2025“ apdovanojimą – už ypatingas viešnages, kur keliautojai jaučiasi tarsi namuose.
Gražina atvirauja, jog kartais jai darosi nebejauku nuo tiek daug gražių atsiliepimų. O paklausta, kas klientus čia sužavi – gamta ar puiki šeimininkė, moteris juokiasi: „Kažin ar aš patinku, sena aš jau… Tikriausiai gamta daro didžiausią įtaką. Pas mus yra 12 ha gamtinio kraštovaizdžio draustinio, plius 14 ha miško parko, o ten – miško namelis, kuris ypač visus sužavi. Atvyksta į sodybą vokiečiai, amerikiečiai, anglai – įvairių profesijų žmonės, tarp jų gydytojai, mokytojai ir kt. Sodybą labai mėgsta piligrimai, ypač vasarą jų būna daug.“
Dirba dėl žmonių
Sodyboje šeimininkai vienu metu gali priimti apie 50 žmonių, juos apnakvindinti ir pamaitinti. Čia žmonės atvyksta įvairiomis progomis: švenčia gimtadienius, jubiliejus, rengia klasės susitikimus, konferencijas ir kt.
Sodyboje taip pat organizuojami renginiai. Čia vyksta piligrimų susitikimai, gegužinių šventė, atvirų durų dienos, Turizmo diena kaime, du kartus per mėnesį organizuojama savaitgalinė savarankiškų vaikų stovykla ir kt.
Gražina sako, jog dažnai sulaukia klausimo, kaip padaryti, kad žmonės įvertintų, atvažiuotų ir vėl sugrįžtų: „Aš visada atsakau: nuvažiuok kur nors ir suprasi. Jei pro tave praeina susiraukęs šeimininkas, jei tau numeta kokią nors nemalonią repliką, tai kokio velnio tu dirbi tą darbą? Ten vargu ar nors kartą norėsi sugrįžti. Dirbu tam, kad žmonėms būtų patogu, miela, kad jie atvažiavę galėtų pailsėti. Nėra lengva visiems įtikti, bet reikia stengtis.“
Paklausta apie svajones ir ateities planus, Gražina tyliai šnabžda: „Bijau, kad vaikai neišgirstų, vėl sakys, kad mama fantazuoja. Ooo! Kiek aš dar turiu svajonių, kiek planų, kad tik laiko užtektų.“
