Kiek iš mūsų išdrįstų kardinaliai pakeisti gyvenamąją vietą? Ne jaunystėje, ieškojimų ir atradimų laikotarpiu, o kai gyvenimas jau stabilus, kai rodos ir šaknys jau įleistos. „Persikelti gyventi kitur, kai niekas neberiša prie senosios vietos, nėra taip sunku. Kiekvienas tėviškę susikuriame ten, kur yra artimiausi žmonės, kur yra šeima. O aš manau, kad čia turiu šeimą“, – šitaip kalba prieš keletą savaičių Varkaliuose apsigyvenusi Lietuvos dainininkė sopranas Gražina Skinderytė-Kurnickienė su sutuoktiniu operos solistu Vytautu Kurnicku. Tad kalbamės su pora apie tai, kokie keliai juos atvedė į Žemaitiją, kokius planus ir svajones čia kuria.
Pirmoji pažintis
Visų pirma turime pasakyti, kad abu jie – aukštaičiai, neturintys jokių ryšių su mūsų kraštu. Gražina – kaunietė, Vytautas – nuo Panevėžio. Pastaruosius 20 metų pora gyvenimą kūrė Trakų rajone, Aukštadvario miestelyje. Tad kokie keliai atvedė į Plungę? Pasak G. Skinderytės-Kurnickienės, ši istorija turi ir priešistorę.
Taip nutiko, kad moters tėvelius pasiglemžė onkologinė liga. Tad norėdama padėkoti kovoje su vėžiu padėjusiems Nacionalinio vėžio instituto medikams, moteris su vyru sukūrė spektaklį „Išsipildžiusios svajonės istorija“, kuriame skamba gražiausios operečių melodijos ir viskas sujungta į gražią šokėjos ir grafo meilės istoriją. „Mūsų gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Matyt, kažkas veda iš aukščiau. Spektaklį kūrėme norėdami padėkoti medikams. Mačiau, kaip jie dirba, kiek atiduoda jėgų. Norėjome palaikyti ir vėžiu sergančiųjų artimuosius, nes pati žinau, ką reiškia, kai į šeimą pasibeldžia tokia diagnozė, kai turi su ja susitaikyti ir atėjus laikui paleisti išėjusį artimą žmogų. Tai buvo labdaros renginys, kurio premjera įvyko 2019-ųjų metų rugpjūtį Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Manėme, kad tuo ir pabaigsime, tačiau gavome daug padėkos žinučių ir laiškų su pasiūlymais vežti spektaklį per Lietuvą. Taip pradėjome važiuoti“, – pirmosios pažinties su Plunge, jos žmonėmis priešistorę pasakojo naujakuriai.
Anot pašnekovės, Plungė buvo koks devintas miestas, į kurį pora atvežė spektaklį. Beje, nė kuris iš jų anksčiau mūsų mieste nesilankė, ir tai buvo pirmas Žemaitijos miestas, į kurį jie atvažiavo. Anot Vytauto, su Plunge jis susipažino tik žmonos dėka, nors buvo metas, kai važiuodamas iš Klaipėdos į Telšius ne kartą Plungę pravažiavo, bet niekada čia neužsuko ir nesustojo.
„Atvažiavę į miestą paprastai vykstame į įstaigas ir prisistatome, kas tokie esame, pristatome spektaklį, siūlome įsigyti bilietus. Aš taip bijojau Plungės. Buvau tik girdėjusi, kad žemaičiai – griežti žmonės, kad žemaičiai – užsidarę. Tada sakiau vyrui: „Kaip mes ten dirbsime? Kaip mes ten į tas įstaigas eisime?“. Bet nepatikėsit! Susitikimus buvome suplanavę kas valandą ar pusantros ir visur vėlavome. Visur priėmė kaip draugus, visur vaišino ne tik kava ir saldainiais, bet ir sumuštiniais, visur bendravome kaip su senais pažįstamais. Plungėje užsimezgė ir graži karminė draugystė su viena Plungės moterimi, kurią aš šiandien vadinu savo žemiškąja mama. Taigi dabar Plungėje turiu mamą“, – prisiminimais dalijosi solistė.
Spektaklis Plungėje buvo parodytas 2020 m. birželį. Kaip sakė sutuoktiniai, paprastai tame pačiame mieste spektaklio jie nekartoja, tačiau Plungei bus padaryta išimtis – gegužės pabaigoje Plungės kultūros centre dar kartą bus parodyta šokėjos ir grafo meilės istorija. „Dainuodama spektaklyje „Išsipildžiusios svajonės istorija“ niekada nesijaudinu. Paskutines tylos akimirkas prieš suskambant muzikai, prieš išeidama į sceną, viduje girdžiu kiekvieno sėdinčiojo salėje širdies plakimą, jaučiu begalinį norą dalintis gėriu ir dėkoju Dievui už tai, kad esu čia, kur kalba muzika ir širdis. Norisi spektaklį pakartoti Plungėje, nes būtent čia prasidėjo mano stebuklingas kelias“, – mintimis dalijosi atlikėja.
Sprendimas minusų neturėjo
Kaip pasakojo G. Skinderytė-Kurnickienė, per dvejus metus Plungėje atsirado draugų ratas, čia ją žavi kultūrinis gyvenimas. „Plungė – vienas gražiausių Lietuvos miestų, vienas kultūringiausių, kultūros centras – vienas geriausių, renginiai – aukščiausio lygio. Niekur kitur nėra taip gerai, kaip čia“, – reziumavo moteris.
Visu šimtu procentų sutinkame su ja, tačiau dėl to, kad žavisi aukšto lygio kultūriniais renginiais, žmonės paprastai nekeičia gyvenamosios vietos. Tad kas paskatino? „Persikelti gyventi kitur, kai niekas neberiša prie senosios vietos, nėra taip sunku. Kiekvienas tėviškę susikuriame ten, kur yra artimiausi žmonės, kur yra šeima. O aš manau, kad čia turiu šeimą. Čia žmonės labai draugiški“, – lakoniškai paaiškino solistė.
Kaip pasakojo sutuoktiniai, dar praėjusiais metais, dėliodami šių metų pavasario koncertų planą, nusprendė, jog gegužės pradžia atiteks Plungei – penktadienį, gegužės 6-ąją, plungiškiai kviečiami vėl išgirsti ir pamatyti Kurnickų pasirodymą: Mykolo Oginskio rūmuose pora dovanos klasikinės muzikos koncertą „Gegužis pražysta stebuklu“. „Beje, kai sugalvojome dovanoti šį koncertą, dar nebuvome nusprendę kraustytis į Plungę. Dėl koncerto su Žemaičių dailės muziejaus direktoriumi tarėmės praėjusių metų liepą, o rugpjūtį pradėjau svajoti čia apsigyventi. Kadangi labai dažnai pradėjau važinėti į Plungę, pagalvojau, koks skirtumas, iš kur važiuoti rodyti spektaklį“, – apie mintis apsigyventi Plungėje pasakojo G. Skinderytė-Kurnickienė.
Tiesa, V. Kurnickas neslėpė, jog po 19 metų palikti senus namus jam buvo šiek tiek gaila, bet pasidavė žmonos norams.
Pasak dainininkės, tuo metu, kai vyras dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur dainavo pagrindinius vaidmenis, jai teko būti ten, kur buvo Vytauto darbas. „Šiai dienai aš pati turiu planų, norų ir svajonių Plungėje. Tad šįkart vyrui teko mane palaikyti. Manau, sprendimas jokių minusų neturėjo: čia – geriau, gražiau, čia suradome didelį artimų draugų ratą. Su vyru esame vienas kumštis: ten, kur gerai vienam, ten gerai ir kitam“, – kalbėjo ji. O vyras antrino: „Aš po truputį pradedu susigaudyti, kad tame jos radikaliame sprendime buvo daug tiesos. Oras čia geresnis. Kaimynai labai geri, atradome tai, kad ten gal nebuvo tokios glaudžios bendruomenės. Čia, atrodo, nebūtinai turi kažką pažinti, bet tiek šilumos ir gėrio gauni iš kiekvieno žmogaus.“
Kartu su sutuoktiniais iš Aukštadvario parsikraustė 4 vištos, 3 dekoratyviniai triušiai ir 2 žirgai. „Kai jie nužengė ant Plungės žemės, tada supratau, kad visa mūsų šeima yra vietoje“, – džiaugėsi moteris.
Laiko save plungiške
Nors pora mūsų rajone gyvena dar tik keletą savaičių, vis tik paklausėme, ar jau laiko save plungiškiais. G. Skinderytė-Kurnickienė net negalvodama sakė, jog tikrai taip, net ir žemaitiškai kalbėti mokosi. „Žemaičių kalba man turbūt pati gražiausia, kokią tik girdėjau važinėdama su spektakliais. Ji man patinka, suprantu, ką man sako, tik pati kalbėti dar nemoku. Jūs, plungiškiai, bet dabar gal jau reikėtų sakyti mes, plungiškiai, turime tą identitetą, kurio kituose regionuose gal nedaug likę“, – kalbėjo moteris.
Kad jaučiasi savi, rodo ir poros ateities planai. V. Kurnickas užsiminė, jog kartu su žmona gavo kvietimą giedoti Plungės bažnytiniame chore ir pažadėjo, jog, jei tik jų balsai tiks, būtinai giedos.
O atsisveikinant G. Skinderytė-Kurnickienė atskleidė ir savo svajones: „Turiu svajonę Plungėje įsteigti muzikos studiją, kur kurčiau muzikinius spektaklius su vaikais, jaunimu ir netgi suaugusiais. Turiu nuojautą, kad ta svajonė išsipildys. O jei dar pavyktų tokį projektą įgyvendinti su Plungės simfoniniu orkestru…“
