Darata ir Juozas Mitkevičiai – vieni iš Rietavo savivaldybės rengtos sodybų apžiūros-konkurso nugalėtojų. Per Mykolines pora buvo apdovanota už nuoširdų darbą ir kūrybiškumą puoselėjant ir gražinant gimtąjį kraštą. Lietuviai – labai kuklūs žmonės, jiems sunku priimti pagyrimus, būti įvertintiems. Ne išimtis ir tveriškiai Mitkevičiai. „Nesuprantu, kaip čia tą mūsų sodybą išrinko. Sklypas nei šiokios, nei tokios formos, o ir gėlynai niekuo neypatingi. Pasodiname vieną kitą gėlę, žolę apsipjauname, ir tiek. Neturime jums ko parodyti“, – kuklinosi sutuoktiniai, kai atvykome pas juos į svečius.
Apdovanotas gabiomis rankomis
Įtampa atslūgsta pokalbį pasukus kita tema. Paaiškėja, kad Juozas į užtarnautą poilsį išėjo turėdamas net 50 metų darbo stažą! Kaip pasakojo, pirmuosius darbadienius pradėjo rinkti būdamas vos devynerių metų, kai vasaromis darbuodavosi kolūkio laukuose. Per gyvenimą vyrui teko įvairius darbus dirbti: ir tekintoju, ir traktorininku, ir kombainininku, ir dujininku, ir darbininku Tverų ambulatorijoje. Paskutinius dešimt darbinės veiklos metų J. Mitkevičius vairavo poliklinikos „Rietavo šeimos daktaras“ automobilį, kaip pats sako, vežiojo daktares, o prireikus nudirbdavo ir kitus darbus. Į pensiją išėjo prieš dešimt metų, bet iki šiol medikes tik geru žodžiu prisimena.
Prigimties apdovanotas gabiomis rankomis, vyras jam tekusia dovana mokėjo pasinaudoti. Būdamas jaunesnis papildomai užsidirbdavo įrengdamas žmonėms centrinio šildymo sistemas, atlikdamas kitus darbus. Dabar, paprašytas kaimynų, tai šulinį apkala, tai koplytėlę padaro.
Ir nuosavoje sodyboje daug rankų darbo įdėta – Juozas pats pastatė sklypą juosiančią tvorą, pats surentė pavėsinę, kurioje stovi jo rankų darbo lauko baldai. Labai mėgsta medį, bet moka ir vazonus gėlėms iš betono išlieti, ir turėklus iš metalo išraityti. Nesvetimi ir statybos darbai – su žmonos Daratos pagalba atnaujino gyvenamąjį namą.
Darbštumą ir tvarkingumą iš tėvelio paveldėjo
Nemažą – 42 metų – darbo stažą turi ir D. Mitkevičienė. Maždaug 20 metų ji dirbo agronome Tverų kolūkyje, dar 22 metus – Tverų seniūnijoje buhaltere.
Moteris neslepia, kad nors yra diplomuota agronomė, tvarkydama sodybą ar sodindama kokį naują augalą, pasitaria su vyru – jis geresnis dizaineris.
„Kartais draugai juokiasi, kad aš prie meno. Ir tikrai turiu kažkokių gebėjimų – ko imuosi, tą ir padarau. Nors nežinau, iš kur tai pas mane, niekas iš namiškių nemeistravo“, – įsiterpia į pokalbį J. Mitkevičius.
O štai Darata žino, kad darbštumą ir tvarkingumą iš savo tėvelio paveldėjo. Aštuonių vaikų tėvas esą buvo itin darbštus ir tvarkingas žmogus.
Kai Juozas per dienas garaže „krapštosi“, jo žmona virtuvėje sukinėjasi. Lepina savo žmogų – tris kartus per dieną karštą maistą jam ruošia. Kaskart šviežią, kaip pati sako, nėra jiedu antrą kartą tos pačios sriubos valgę.
Mėgsta šeimininkė konservuoti, virti kompotus. Iš obuolių sūrį daro, iš moliūgų – saldainius. Iškeptų ir pyragą, bet kad valgytojų nėra.
Vakarais, kai vyras televizorių įsijungia, žmona ima į rankas knygą. Šiuo metu Baltušio dienoraščius skaito. Knyga labai įdomi, tad nei jos storis, nei tomų skaičius negąsdina.
Minės santuokos auksinį jubiliejų
Gražiai koja kojon pora nuėjo ilgą kelią – per Naujuosius metus švęs auksines vestuves. Į Tverus aštuntojo dešimtmečio pradžioje endriejaviškė Darata atvažiavo gavusi darbo paskyrimą, o Juozas čia buvo vietinis – jaunuolis iš Lopaičių kaimo. Susipažino šokiuose, padraugavo porą metų ir susituokė. „Darbštus pasitaikė man žmogus. Nė karto per gyvenimą neteko jo iš namų vyti“, – juokiasi moteris. „Negėrė. Rankos pirštų nereikia, kad suskaičiuotum, kiek kartų į namus be mano žinios išgėręs grįžo. Kai dirbo vairuotoju, visada buvau rami. Galėjau juo pasitikėti“, – gražiai apie sutuoktinį kalba D. Mitkevičienė.
Kilę iš gausių šeimų – Darata turėjo tris seseris ir keturis brolius, o Juozas augo kartu su keturiomis sesėmis, patys užaugino vienturtį sūnų. Jųdviejų Ramūnas baigė aukštuosius mokslus, gyvena Vilniuje, bet šeimos nesukūrė ir anūkų tėvams nepadovanojo.
Kai sodino obelis pyko…
Pakalbėję apie gyvenimą, išėjome apžiūrėti sodybos. Ruduo, kad ir šiltas, jau išskabė gražiausius žiedus. Smaragdinio žalumo nebelikę ir augalų lapuose, tik vazonuose pasodintos sprigės, begonijos ir pelargonijos ryškiomis spalvomis dar žvilgsnį traukia. „Pelargonijos šiemet žydėjo ypač gausiai – vienu metu net 28 žiedus suskaičiavau. Bet naktį, kai stipriai žaibavo, nudegino ugnis visus žiedus. Ryte atradome juos visiškai juodus. Dabar pamažu krūmeliai atsigavo, iš naujo sužydėjo“, – pasakoja moteris.
Pakviečia pažiūrėti ir palangėje augančio akanto. Pasak Daratos, ši įspūdingus lapus ir gražų žiedyną turinti daugiametė gėlė – vienas iš seniausių žinomų augalų. Gėlė būdavo auginama vienuolynuose.
Mitkevičių valdose žaliuoja keletas eglių, veši didžiulė tuja. Obuolius nokina šešios obelys, kurias sutuoktiniai paveldėjo iš pirmųjų sodybos šeimininkų. Juozas pasakojo, kad prieš juos name gyveno partijos sekretorius. Pirmininko paliepimu kolūkyje dirbęs Juozas turėjo pasodinti „partorgo“ sode obelis. Oi, pyko tada dėl tokios neteisybės. Būtų daug mažiau pykęs, jeigu būtų žinojęs, kad po kelerių metų tas namas jiems su Darata atiteks, o obuolius jo šeima valgys.
Svarbiausia taika ir ramybė
Džiaugiasi Mitkevičiai gyvenimu – dienos bėga ramiai, laiko ir darbams, ir pomėgiams užtenka. Nesiskundžia sutuoktiniai ir dėl pensijų: „Visą gyvenimą mokėjome taupyti. Kiek turime, tiek ir užtenkame. Dabar, kai tokie dalykai vyksta Ukrainoje, svarbiausia – taika ir ramybė.“
Puikūs