Paukštakių seniūnijoje esantis Grumblių kaimas nemiega – prieš trejus metus, kai visi tik ir tekalbėjo apie krizę, įkurta kaimo bendruomenė „Varnakalnis“. Tikrai ne varnų gaudyti būrėsi žmonės, o tam, kad išjudintų žiemos miegu beužsnūstantį kaimą.
Praėjo treji metai – bendruomenė gyvuoja, o jai ir toliau pirmininkauja visada besišypsanti Paukštakių seniūnijos raštvedė Jolanta Jurčienė. Tad kalbinome ją apie tai, kaip grumbliškių gyvenimas klostėsi per tuos trejus metus.
Vasaros „atidarymas“
Vos susitikome, „Varnakalnio“ pirmininkė džiūgavo, kad pagaliau įgyvendintas projektas „Parama kaimo bendruomenėms“, o iš Žemės ūkio ministerijos gauti pinigėliai sėkmingai panaudoti naujai lauko scenai statyti. Nuo šiol, anot J. Jurčienės, grumbliškiai turės kur patys koncertuoti ir kitus pasikviesti.
Ta proga Grumbliuose – vasaros „atidarymo“ šventė, taip pat bus paminėtas trečiasis bendruomenės gimtadienis – o kaipgi be jo, juk tai jau tradicija. Ir, žinoma, oficialus lauko scenos atidarymas.
„Žinoma, bus ir fejerverkų“, – sakė J. Jurčienė, kai ją kalbinome. Pirmaisiais metais į dangų kilo fejerverkai, pernai – vis populiarėjantys žibintai, tai ir šiais metais neatsisakyta minties paleisti į dangų šviesos.
O iš kur lėšos? J. Jurčienė atviravo, kad šiai šventei jų skirs iš Vietos bendruomenių savivaldos 2012 metų
programos gautų lėšų. „Niekada nebuvom nieko kvietę koncertuoti, manau, kad dabar tai galim“, – sakė „Varnakalnio“ vadovė.
Žvilgsnis į ateitį
Anot „Varnakalnio“ vadovės, Grumbliuose renginiai vyksta ne tik vasaros metu, bet ir visus metus. Tai aktyviosios meno vadovės Alinos Bružienės nuopelnas. Tik praūš vasaros festivalis – į Grumblius sugužės tinklinio gerbėjai. Čia bus surengtos rajoninės tinklinio varžybos.
Hmm… Net keista girdėti, kad ne krepšinis. J. Jurčienė juokėsi, kad grumbliškiai užsikrėtę tinkliniu. Virginija ir Petras Ausčiai savo sodybos teritorijoje turi įrengę lauko tinklinio aikštelę, tai vasarą žmonės čia susirenka pažaisti. Liepos mėnesį planuojama sporto šventė.
Bendruomenė gyvena laukimu – kada pagaliau su Nacionaline mokėjimo agentūra bus pasirašyta sutartis ir į Grumblius atkeliaus du šimtai tūkstančių litų? Už tuos pinigus bus apšiltintas Grumblių mokyklos pastatas. „Juk tai bene vienintelis likęs traukos objektas“, – kalbėjo J. Jurčienė. Anot jos, mokyklos pastate glaudžiasi ne tik mokykla, bet ir biblioteka, Žlibinų kultūros centro filialas, medicinos punktas. Bendruomenė savo patalpų neturi, tad, kai reikia, susirenka į kultūros centro filialą.
„Ai, kon aš tėn veiksu“
Moteris apgailestavo, kad Grumblių publika – ne itin aktyvi, bet kartu tikėjosi, jog šį kartą bus kitaip. Nors į kiekvieną šventę kaimo gyventojai gauna kvietimus ir pinigėlių mokėti nereikia, bet į renginius susirenka vangiai. Kartais būna tiesiog apmaudu dėl tokio žmonių pasyvumo.
„Juk organizuojam žmonėms, ne dėl savęs. Norim parodyti, kad ne taip jau blogai gyventi kaime“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė. Anot „Varnakalnio“ vadovės, dažniausias pasiteisinimas, kodėl žmogus nenori dalyvauti renginiuose: „Ai, kon aš tėn veiksu“.
O jei jau pavyksta įkalbėti, būna, kad užsikrečia ir pasidaro nuolatiniai švenčių dalyviai. Pasitaiko ir taip, jog pasako: „Na, atėjau – ir kas čia gero buvo?“
Nors bendruomenės aktyvistai, atrodo, per galvą verčiasi, kad tik išjudintų kaimo žmones, kritikuojančių visada buvo ir bus.
Pagalbininkų ratas padeda įveikti kliūtis
„Varnakalnio“ vadovė prasitarė, kad per trejus bendruomenės gyvavimo metus būdavo akimirkų, kai norėdavusi viską mesti, „bet apsisuku ir vėl dirbu toliau, nes suprantu, kad visiems šimtu procentų neįtiksi“.
Nors į akis niekas nesako, bet, pirmininkės manymu, ko gero, yra dalis žmonių, kurie vis dar mano, kad tik ne visai sveiko proto žmogus gali dirbti veltui, ir netiki, jog už vadovavimą bendruomenei ji nieko negauna. Gali būti, yra ir tokių, kurie mąsto, jog nuo projektinių lėšų pirmininkei į kišenę taip pat nubyra nemenka sumelė. „Tačiau aš žinau, kaip yra, už kiekvieną centą tenka atsiskaityti…“ – paaiškino J. Jurčienė.
Ir vis dėlto norėjosi sužinoti: kas sulaiko nuo to, kad viską mestų? „Ko gero, žinojimas, jog naujas žmogus jausis taip pat, kaip aš jaučiausi prieš trejus metus – įmesta į visai nežinomus vandenis…“ – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.
Anot moters, dabar ji jau įgavusi patirties, daug išmokusi. Nesvarbu, kad ne kartą teko praleisti bemiegę naktį, o artėjantys dideli projektų pinigai baimę kelia, J. Jurčienė džiaugiasi turėdama pagalbininkų. Jau minėtoji A. Bružienė – nepakeičiama renginių organizatorė. Aldona Bružienė visiems renginiams, nesvarbu kur jie bevyktų, iškepa naminės duonos, Alma Zabitienė sulieja sūrį. Vyrai padeda, kai reikia vyriškų rankų. Anot J. Jurčienės, nežino tokio, kuris atsisakytų paprašytas. O labiausiai džiugina, kad pagalbą siūlo net neprašyti.
Išvažiavusieji kada nors sugrįš
J. Jurčienė džiaugėsi: palyginti su kitais kaimais, Grumbliai nėra senstantis kaimas. Nors naujakurių nedaug, tačiau daug šeimų, kurios kartomis lieka Grumbliuose. Žinoma, emigracijos ranka palietė ir šį kaimą, tačiau šeimomis išvykusiųjų nėra.
Dažniausiai išvyksta jaunuoliai, kurie dar nesukūrę šeimų, arba vyrai, o moterys su vaikais lieka. „Bet aš turiu vilties, kad išvažiavusieji kada nors grįš“.
Ko gero, taip ir bus, juk ne veltui sakoma: gerai ten, kur mūsų nėra. „Man atrodo, kad nėra taip blogai gyventi Lietuvoje, tik reikia mažiau verkšlenti ir skųstis“, – dėstė savo nuomonę J. Jurčienė.
O tie gyventojai, kurie likę ir net negalvoja apie emigraciją, pasak bendruomenės pirmininkės, dirba savo ūkiuose, kiti važinėja į aplinkinius rajonus dirbti. „Galiu drąsiai sakyti, kad Grumbliai – darbštus ir tvarkingas kaimas. Nerasit nė vieno sėdinčio ir krapštančio bambą“, – džiaugėsi „Varnakalnio“ vadovė.
