Gydytoja Danielė Ivanauskaitė: „Savo sprendimu neabejojau nuo pradinių klasių“

Balandžio 27-ąją minima Medicinos darbuotojų diena. Tikriausiai šią dieną kiekvienas galėtų prisiminti bent vieną mediką, kuriam norėtų ištarti nuoširdžius padėkos žodžius už sugrąžintą sveikatą. „Plungės“ redakcija sulaukė plungiškių telefono skambučių – buvę pacientai gyrė Plungės ligoninės Vidaus ligų skyriuje dirbančią jauną gydytoją Danielę Ivanauskaitę. Manome, kad su šia gydytoja susidūrusiems bus malonu paskaityti, o dar jos nepažįstantiems sužinoti, kas kaunietę atviliojo į Plungę. Beje, medikė turi ir žemaitiškų šaknų.

„Nežinau, ką būčiau veikusi gyvenime“

Danielė Ivanauskaitė į Plungę atvyko iškart po studijų Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Rezidentūrą jaunoji terapeutė taip pat atliko Kaune, teko važiuoti į budėjimus Ignalinoje, Trakuose, Radviliškyje, Elektrėnuose. Taip ir susidėliojo 11 metų žinių ir patirties bagažas.
Įdomu tai, kad gydytojos tėveliai taip pat baigę mediciną, tik gyvenimas viską pakoregavo. Tuo metu buvo sunku gauti darbą, tad mama pasuko į kosmetologiją, o tėtis – į verslą. Na, o pati jaunoji daktarė neslėpė, jog nuo pat mažumės svajojo apie mediko darbą, tą byloja ir vaikystės nuotraukos. Mokykloje biologijos mokslai taip pat buvo patys mėgstamiausi. „Aš savo sprendimu neabejojau nuo pradinių klasių. Jei būčiau neįstojusi, nuoširdžiai sakau, nežinau, ką būčiau veikusi gyvenime“, – kalbėjo D. Ivanauskaitė.
Smalsu buvo sužinoti, kodėl rinkosi vidaus ligas. Gydytoja sakė, kad studijuodama turėjo galimybę padirbėti operacinėje, tad kai reikėjo rinktis, kuria kryptimi sukti, tiksliai žinojo, jog nenori operuoti. Taip pat žinojo, jog nenori darbo, kur mažai bendraujama su žmonėmis, tad savaime atkrito radiologija, mikrobiologijos laboratorijos. „Žinojau, kad noriu bendrauti, kalbėti su žmonėmis, todėl ir pasirinkau vidaus ligas, kad galėčiau turėti daug kontaktų, – atviravo jau plungiške tapusi medikė. – Juo labiau kad ši specialybė labai plati, kiekvieną dieną gali susidurti su įvairiomis situacijomis, nes niekada nežinai, koks bus pacientas ir ką reikės išspręsti.“
Tad kas suviliojo atvažiuoti į Plungę? Kaip paaiškėjo, tai Plungės ligoninės direktoriaus Remigijaus Mažeikos pastangos. Gydytoja jau turėjo išvykti gyventi į Šiaulius ir pradėti dirbti Radviliškio ligoninėje, bet į Kauną atvažiavęs R. Mažeika pasėjo abejonių grūdą. „Jis pristatė miestą, papasakojo apie ligoninę, apie turimą įrangą, ištyrimo galimybes ir kad ligoninė – labai gera, perspektyvi, kad po reformos planuojama išlaikyti daugelį paslaugų. Tuo metu daug nemąsčiau, maniau, kad čia bandymas privilioti rezidentų. O paskui pergalvojau ir išėjo taip…“ – prisiminė jauna gydytoja.
Žemaitiškos šaknys
Į Žemaitiją D. Ivanauskaitė atvažiavo ne viena, o su sužadėtiniu Luku. Iš pradžių pora planavo apsigyventi Palangoje, nes ten darbą pagal specialybę turėjo sužadėtinis. „Paskui jį pakvietė dirbti Plungėje. Taip nusprendėme persikraustyti į šį miestą“, – atviravo medikė. Beje, Lukas – restorano „Flow“ virtuvės šefas.
Jiems abiem labai patinka čionykščiai žmonės. „Jie nuoširdūs, draugiški, geranoriški. Mes nebuvome pratę tokių žmonių sutikti. Kadangi per rezidentūros metus teko dirbti įvairiuose regionuose, turiu su kuo palyginti. Manau, Lukas taip pat pasakytų, nes pas jį ateina daug žmonių, su kuriais tenka artimai bendrauti. Iš pradžių mums atrodė, kad iš mūsų kažko nori ar toks bendravimas tik dėl to, jog nori, kad liktume čia. Įsitikinome, kad taip nėra“, – gerų žodžių apie plungiškius negailėjo medikė.
Pokalbio metu atsiskleidė ir dar viena detalė: gydytojos mama kilusi iš Kretingos, o jos sužadėtinio tėvai – nuo Telšių. Tad drąsiai galima sakyti, jog pora turi tvirtas žemaitiškas šaknis. „Tėvai juokavo, kad jie išvažiavo iš Žemaitijos, o mes grįžome į Žemaitiją“, – sakė D. Ivanauskaitė.
Puikiai pritapo
Jaunoji gydytoja Plungės ligoninėje dirba apie metus. Tiesa, pradžia buvo Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, kad tvirtai įsitikintų savo sprendimu. Ir gal tik prieš gerą pusmetį ji pradėjo darbą Vidaus ligų skyriuje.
„Kaip ir sakiau, kai pažinau žmones, abejonių neliko. O ir pati ligoninė, skyrius labai išsiskiria pacientų ištyrimo galimybėmis, čia daug specialistų, daug konsultantų ir labai gera atmosfera. Administracija labai pagelbėja. Jei yra kokia problema, visi susikooperuoja ir sprendžia. Labai gerai, kad daugelį bėdų galime išspręsti čia pat ir nereikia siųsti žmogaus į tretinį lygį“, – savo apsisprendimo pasilikti Plungėje nesigailėjo D. Ivanauskaitė.
Pasak gydytojos, pradėjus dirbti skyriuje taip pat nesijautė jokios didelės trinties, prireikė gero mėnesiuko „aštresniems kampams nušlifuoti“: „Aš stengiausi prisitaikyti kiek įmanoma, manau, ir jie turėjo prisitaikyti. Mano nuomone, kiekvienas atėjęs jaunesnis specialistas įneša kokių nors naujovių. Dabar kaip komanda dirbame labai gerai. Puikūs santykiai tiek su slaugytojomis, tiek su padėjėjomis. Tikrai nėra jokių priekaištų, labai šaunios moterys.“
Be to, kad puikiai pritapo kolektyve, gali būti, kad netrukus D. Ivanauskaitė taps skyriaus vedėja. Ilgus metus ligoninėje dirbęs Boleslovas Kazlauskas vasarą ruošiasi baigti gydytojo karjerą. Tad bus skelbiamas konkursas skyriaus vedėjo pareigoms eiti. O gydytoja ir neslėpė planų dalyvauti konkurse.
Blogos žinios – neigiama specialybės pusė
Žinome, kad ligoninė nėra ta vieta, kur nuolat vyksta stebuklai ar nutinka linksmos istorijos – kaip ir kiekvienas žmogus, medikas savo darbe susiduria su atvejais, kurių niekada nepamirš. Apie tai pasiteiravome jaunosios gydytojos.
Pasak D. Ivanauskaitės, įsimintiniausia turbūt garsiai nuskambėjusi žirnio istorija. Vieną gydytojos pacientą ilgą laiką vargino aukšta temperatūra ir plaučių uždegimai. Po keleto atliktų tyrimų, padedant krūtinės chirurgui Dariui Ciruliui, pagaliau buvo rasta vyro negalavimų priežastis – bronchuose įstrigęs žirnis. Neaptikus svetimkūnio ir jo nepašalinus, ligonio sveikata ir toliau būtų prastėjusi, ir toliau būtų varginęs plaučių uždegimas, galėjo išsivystyti sepsis. „Kiti, tiesą pasakius, tokie liūdnesni atvejai. Kai esi chirurgas, jei yra problema, išoperuoji ir žmogus laimingas. Pas mus būna tik vienetiniai atvejai, kai gali pasakyti žmogui, kad jis visiškai sveikas. Nes mūsų skyriuje besigydantys dažniausiai serga lėtinėmis ligomis. O jei žmogus ilgai serga ir randame priežastį, tai dažniausiai būna nelabai gera žinia. Čia mūsų specialybės neigiama pusė, kai reikia pranešti blogą žinią“, – kalbėjo D. Ivanauskaitė.
Neprarasti atjautos
Pabaigoje pokalbį pakreipėme link pomėgių.
Kadangi abu dirba su žmonėmis, turėdami laisvo laiko stengiasi pabėgti nuo šurmulio. O tai geriausiai pavyksta gamtoje. Tad, D. Ivanauskaitės žodžiais tariant, miestą jie jau pažino neblogai, tad dabar ieško savo vietų gamtoje: Gandingos piliakalnis, Plateliai… Pora mėgsta aktyvų laisvalaikį, turi išskirtinį pomėgį – važinėjimą sportiniais dviračiais.
Žinoma, negalėjome nepasidomėti, ar niekas nebandė atkalbėti nuo kraustymosi į kitą Lietuvos kraštą ir ko pasigenda Plungėje. Pasak gydytojos, iš pradžių artimieji svarstė, jog tai tik laikinas persikraustymas ir jie greit grįš, bet…
„Manau, jie pamatė, kokie mes abu šiuo metu esame laimingi, kad nepatiriame streso, kad darbe iššūkiai yra tik profesiniai ir labai įdomūs, kad gera psichologinė būklė, tad nieko nebesako“, – atviravo medikė.
O trūksta naujakuriams plungiškiams tik alėjos, kur būtų galima atsigerti kavos, pasėdėti, pasivaikščioti. Beje, gydytoja atskleidė ir kur tokia alėja galėtų atsirasti, bet… pagal infrastruktūrą to padaryti neįmanoma.
Prieš atsisveikindami negalėjome neišklausyti jaunos gydytojos, gal net būsimos skyriaus vedėjos palinkėjimo sau ir kolegoms Medicinos darbuotojų dienos proga. „Turbūt palinkėčiau neprarasti tos kibirkštėlės, to „varikliuko“ ir atjautos. Visą laiką ją išlaikyti ir į kiekvieną pacientą žiūrėti, lyg jis būtų tavo artimasis“, – linkėjo D. Ivanauskaitė.