Balandžio 27 dieną minime Medicinos darbuotojų dieną. Šioje srityje dirbantys žmonės atlieka sudėtingą misiją – rūpinasi brangiausiu žmogaus turtu – sveikata. Iššūkių čia netrūksta, ypač pastaruosius dvejus metus, kai gyvename pandemijos gniaužtuose. Gera žinia, kad situacija dėl „kovido“ sparčiai gerėja. Tą tvirtina ir Plungės ligoninės direktoriaus pavaduotojas, gydytojas otorinolaringologas Giedrius Ramanauskas, kuriam visą šį laikotarpį teko sunkios COVID-19 skyriaus vedėjo pareigos. „Kažkam juk reikėjo dirbti tame skyriuje“, – apie prisiimtą atsakomybę atsiliepia jis. Apie iššūkius kovoje su „korona“ bei meilę pasirinktajai profesijai – interviu su gydytoju.
– Gydytojau, įdomu, kada baigiasi Jūsų darbo diena?
– Kol „kovidinio“ skyriaus nesame uždarę, tai darbo laikas tęsiasi tol, kol yra poreikis. Buvo metas, kai du mėnesius teko dirbti apskritai be poilsio dienų, po 14 valandų. Dabar, aišku, darbo mažiau, bet kaip gydytojas otorinolaringologas į savo darbo vietą dar negrįžau. Tiesa, nuo gegužės 1 dienos „kovido“ skyrių planuojama uždaryti – nebėra poreikio.
– Esate „kovidinio“ skyriaus vedėjas, buvote pirmasis rajono medikas, pasiskiepijęs nuo šios infekcijos. Ar nebuvo baisu ryžtis stoti į pirmąsias gretas kovoje su koronavirusu?
– Labai gerai prisimenu pirmąja bangą, kai matėm vaizdus iš Italijos, kai paskelbė karantiną, nustatė pirmuosius įvežtinius atvejus… Taip, buvo ir nejauku, ir net baisu. Ne dėl savęs, bet dėl to, kaip pavyks atlaikyti užsikrėtimų protrūkį, kiek turėsim aukų, kiek sugebėsim užtikrinti paslaugas. Mūsų įžanga į „kovidą“ buvo karščiavimo klinikos atidarymas. Neatsirado norinčių joje dirbti, tad pasisiūliau savanoriškai ir tapau pirmuoju jos gydytoju. Kas paskatino taip pasielgti? Gal asmeninės savybės, partizaniškas suvokimas, kad kas kitas, jei ne aš. O lyderystės savybės manyje kartas nuo karto išlenda.
Per pirmąjį piką Plungėje buvo ramu. Bet vėliau, kai atsirado alfa atmaina ir turėjome protrūkį mūsų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, buvo atvejų, kai žemė slydo iš po kojų. Buvome pasimetę, nežinojome, kaip organizuoti ligoninės darbą. Kai nusprendėm kurti „kovido“ skyrių, vėlgi savanoriškai siūliausi eiti į jį dirbti. Turėjom sunkių ligonių, o metodinės medžiagos, kaip juos gydyti, – ne.
Per pirmąją bangą atlaikėm 170 pacientų. Tada vakcinų dar nebuvo, o kai atsirado, atsirado ir viltis, kad situacija gerės. 5 mėnesius nuolat dirbom su skafandrais, respiratoriais, specialia apranga. Atrodė, vakcina viską išspręs – žmonės puls skiepytis ir viską pamiršim. Deja…
Sirgau ir pats. Ir tai nutiko tą pačią dieną, kai gavau pirmąją skiepo dozę.
– Buvote arčiausiai sergančiųjų, matėt žmonių reakcijas. Kas jums labiausiai įstrigo?
– Buvo įdomių ir prieštaringų vidinių reakcijų. Pandemijos pradžioje užsifiksavo paniška žmonių baimė. Nors atvejų nebuvo daug, stebino žmonių noras saugotis ir daryti viską, kas įmanoma, kad neužsikrėstų. Vėliau tas noras slopo, o kai sulaukėm delta atmainos, kuri nužudydavo kas penktą stacionarinį ligonį, ir kai jau turėjom vakcinas, tada pradėjo ryškėti visiškai kvailas pandemijos neigimas. Pavyzdžiui, laiptinėj numiršta du kaimynai, bet trečiasis, atvežtas į priėmimą, aiškina, kad „kovido“ nėra. Šis taip pat numiršta, bet namiškiai aiškina, kad joks skiepas nebūtų apsaugojęs. Tada nusvyra rankos…
Vienas labiausiai įstrigusių momentų: tądien, kai ruošėmės švęsti dukros gimtadienį, skyriuje mirė keturi pacientai. Keturiems žmonėms pranešęs apie netektį, grįžau namo į šventę…
– Netrukus skyrius bus uždarytas. Ar tai reiškia, kad galime atsipūsti nuo pandemijos?
– Kai atsirado vakcinos ir dar nebuvo deltos atmainos, visiems sakiau, kad čia pabaiga, kad vakcinos išgelbės ir kad daugiau nebekentėsim. Apsirikau… Deltos banga buvo katastrofiškai sunki. Paskui – omikron. Tiesa, ši atmaina – mažiau žudikiška. Manau, dėl mutacijų „kovidas“ išsikvėps. Tokiu optimizmu gyvenu. Juolab kad mirčių skaičius nebeauga, sunkių atvejų – vos vienas kitas. Manau, jau prieš kelis mėnesius galėjome atšaukti ekstremaliąją situaciją ir grįžti į normalų gyvenimą. Virusas pavojingas buvo tol, kol žudė kas dešimtą užsikrėtusįjį, kol kas penktas, patekęs į ligoninę, neišgyvendavo. Dabar to nebėra, baisiausia – jau praeity.
– Ar per visą šį laikotarpį nepasiilgote pacientų, kurie į jus kreipdavosi kaip į gydytoją otorinolaringologą?
– Kai vyksta baisus karas su pandemija, kai tu gali išgelbėti šimtus gyvybių arba vietoj to operuoti adenoidus ar tonziles, turbūt visi suprantame, kas svarbiau. Aišku, buvo atvejų, kai reikėjo imtis kokios ekstrinės operacijos. Atėjus į operacinę apimdavo nostalgija, bet kai esi reikalingas „kovido“ skyriuje, minčių dirbti tiesiog loristu nelieka.
Asmeniškai man per dvejus pandemijos metus teko gydyti 418 koronavirusu sergančių ligonių. Dešimtadalis, deja, mirė. Mes, gydytojai, kartais sakome, kad kiekvienas turime savo kapinaites. Iki „kovido“ mano kapinaitėse buvo gal 4 kryželiai, todėl toks mirčių bumas, kai per dieną iškeliaudavo po keletą, psichologiškai buvo itin sudėtingas, tačiau minčių palikti skyrių nebuvo.
– Kiek laiko dirbate Plungėje?
– Penkerius su puse metų, atvykau po rezidentūros Kauno klinikose. Kol studijavau, planavau rinktis chirurginio profilio specialybę, galbūt bendrąją chirurgiją. Tris vasaras Plungės ligoninėje, Chirurgijos skyriuje, atlikau praktiką, asistavau operacijose. Vis dėlto aplinkybės nulėmė, kad pasukau į LOR rezidentūrą. Esu plungiškis, tad dar per motyvacinį pokalbį stojant į rezidentūrą užsiminiau, jog ketinu grįžti dirbti į rajoną. Per diplomų įteikimo ceremoniją profesorius man šį pažadą priminė, o aš jau buvau sutaręs dėl darbo Plungėje.
Didžioji dalis žmonių įsivaizduoja loristų darbą kabinete. Ne, LOR darbas vyksta Chirurgijos skyriuje. Slogą, faringitą, ausies uždegimą turėtų gydyti šeimos gydytojas. Mūsų, otorinolaringologų, darbas – uždelstų infekcijų, komplikuotų atvejų gydymas, galvos, kaklo chirurgija.
Kauno klinikose per trejus metus pavyko daug išmokti, įgyti įgūdžių, o atvykus į Plungę puikiai juos pritaikyti. Jaunesni gydytojai neretai vengia važiuoti į rajonus vien dėlto, kad bijo pradėti savarankiškai dirbti. Ačiū Dievui, aš tokios baimės neturėjau. O kai neturi kolegos, kuris tau padės, eidamas į operacinę turi būti garantuotas, kad pats viską sugebėsi.
Iki „kovido“ per metus atlikdavau iki 200 operacijų, iš jų apie 40 proc. vaikams dėl įprastinių tonzilių, adenoidų patologijų, o visos kitos susijusios su mažąja onkologija arba ekstrine chirurgija.
– Darbas Plungės ligoninėje pateisino lūkesčius?
– Niekada negalvojau, kad mano darbas – tik tikrinti klausą ar plauti ausis. Nuo pirmos minutės buvo aišku, kad aš tokio darbo nedirbsiu, o jei nematysiu perspektyvų vystyti chirurgijos, vyksiu į Šiaulius ar Klaipėdą.
Iki manęs Plungės ligoninėje nebuvo atliekamos onkologinės LOR operacijos. Dabar – taip, o atnaujinta LOR kabineto įranga suteikė daugiau galimybių atlikti reikalingus tyrimus.
– Kodėl apskritai tapote gydytoju?
– Esu visiškai balta varna šeimoje – daugiau medikų mūsų giminėje nėra. Mokykloje gerai sekėsi biologija. Kai reikėjo rinktis, kur stoti, labai norėjau į Karo akademiją, bet dėl sveikatos to neįgyvendinau, liko antroji svajonė – medicina. Galbūt paskatino ir tai, kad ir kariūno, ir mediko darbas buvo romantizuojamas. Tai atrodė labai paslaptinga, mistiška ir be galo įdomu. Kartais susimąstau, ką aš dar galėčiau veikti, tai nieko kito net neįsivaizduoju.
Ar gydytojo profesijai reikia pašaukimo? Nežinau… Gal ne, tačiau mediko darbas – ne kiekvienam. Vienas dalykas – kraujo baimė, kitas – emocinis krūvis, kuris tenka, kai kažkas nepasiseka. Nevykusiai paklotas asfaltas ar ant operacinio stalo numiręs žmogus – kas sunkiau? Turbūt nesugretinami dalykai. Sakoma, kad mediciną renkasi tam tikro psichologinio profilio asmenys, kurie toleruoja psichologinę įtampą, dar sakoma, kad tarp chirurginio profilio gydytojų – nemažai psichopatų. Sutinku, kad mūsų profesijai reikia tam tikrų asmenybės bruožų, bet ką reiškia pašaukimas, nelabai įsivaizduoju.
– O kodėl būtent Plungė?
– Gimtas miestas – arčiau širdies už bet kokį kitą tokio pat dydžio miestą, o meilė gimtinei – varančioji jėga. Kada kalbame apie jaunimo nutekėjimą į didmiesčius, manau, tai pateisinama – didesnės karjeros galimybės, daugiau erdvės kultūringam laisvalaikiui. Man patogu rajone – šalia namų turėti ir darbo vietą, ir vaikui darželį. Tai, ką turiu čia, labai vertinu. Aišku, kartais pagalvoju, kad gyventi didmiestyje galbūt būtų gražiau, smagiau, elegantiškiau, bet kiek atsirastų su tuo susijusių kitų problemų, o Plungėje – patogu. Be to, matome, kad miestas gražėja, tvarkosi, puošiasi. Jei anksčiau svečiams galėjau tik parką parodyti, tai šią akimirką tikrai turime daugiau kuo didžiuotis. Ir nėra jokių minčių išvykti.
– Gal pasidalintumėte savo ateities planais, karjeros perspektyvomis?
– Didesnių karjeros ambicijų, nei būti skyriaus vedėju, kaip ir neturėjau. Negalvojau ir apie administracinį darbą, tačiau dabar tenka jį dirbti. Save matau kaip gydytoją praktiką ir, gink Dieve, nenorėčiau atsisakyti šios veiklos, prarasti įgytus įgūdžius. Tai, kad tapau direktoriaus pavaduotoju, buvo kažkiek chaotiška, tai nebuvo mano siekiamybė. Šioje vietoje vėlgi atsidūriau dėl savo partizaniškumo: kas kitas, jei ne aš, šią sunkią akimirką. Tuo momentu, kilus nesklandumams dėl ligoninės vadovo, tiesiog nebuvo kam prisiimti iššūkių ir sprendimų.
Na, o kalbant apie ateitį ir perspektyvas, tai, matyt, nelabai kas aukščiau ir liko – tik direktoriaus kėdė, tačiau ji atimtų galimybę dirbti praktinį darbą, gydytojo karjerą tektų laidoti. O tokia perspektyva ne tik, kad nevilioja, ji net atgraso. Jeigu kada vėl tektų rinktis, ar gelbėti gydymo įstaigą, ar palikti ją likimo valiai, galbūt rinkčiausi gelbėti, bet tai būtų sunkus sprendimas. Nes aš labiau myliu gydytojo darbą.
– Darbas ligoninėje reikalauja daug laiko, bet turbūt lieka laiko ir kažkam kitam?
– Vienas iš mano pomėgių – fotografija. Labiausiai vilioja gamtos ir naktinė fotografija, net nežinau, kodėl. Gamta visada žavėjo ir žavi. Ji padeda pailsėti, atsipalaiduoti ir ypač tuo laikotarpiu, kai sunku psichologiškai. Iki pandemijos aktyviai sportavau, tačiau dėl įtempto darbo tam neliko laiko. Mėgstu keliauti, važinėti visureigiu. Auginu bonsus.
– Vertinant socialiniuose tinkluose Jūsų išsakomas pastabas, nuomonę, galima sakyti, kad esate tiesus ir drąsus žmogus, kuris nevengia ir kritikuoti, ir pasakyti griežtesnę pastabą.
– Dažnai juokauju, kad esu žmogus, kuris neturi savisaugos instinkto ir mažai filtruoju mintis, kurias įgarsinu. Matyt, nebūčiau geras politikas – esu per daug tiesmukas, nesureikšminantis autoriteto. Man nesvarbu, ką apie mane sakys. Kartais iš tos agresyvios kritikos net ir gerų emocijų pavyksta pasisemti. Na, o be sarkazmo ir juodojo humoro medicinoje neapsieisi.
– Kadangi kalbamės Medicinos darbuotojų dienos proga, tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?
– Linkėti sau nemėgstu, o kolegoms, ypač – slaugytojoms, dirbančioms „kovido“ skyriuje, noriu pasakyti, kad jos nuostabios, be jų atsidavimo nebūtume atlaikę pandemijos. Slaugytojos, kurios neišsilakstė, yra tikrosios didvyrės. Ir toliau linkiu joms išlikti tokioms ryžtingoms, nieko nebijančioms.
– Ačiū už pokalbį.
