Plungiškė Ieva Bučiūtė į Prancūziją išvyko prieš ketverius metus. Šiuo metu ji mokosi ir dirba milžinės telekomunikacijų bendrovės „Orange“, kuri aptarnauja 220 milijonų klientų visame pasaulyje, filiale Liono mieste, Prancūzijoje. Aktyvi mergina spėja suderinti mokslus, darbą, vaidybą teatro studijoje, ketvirtos užsienio kalbos – ispanų – mokymąsi bei aktyvų dalyvavimą savo įmonės visuomeninėje veikloje. Bendradarbiai pakvietė ją įmonės metiniame renginyje supažindinti su lietuvių tradicijomis, nacionaliniais patiekalais, dainomis. Lietuvos pristatymas sužavėjo kolegas, apie jį rašė tarptautinės bendrovės „Orange“ laikraštis.
– Ar seniai gyvenate Prancūzijoje, kaip ten atsidūrėte?
– Prancūzijoje esu jau ketverius metus, trejus iš jų praleidau Paryžiuje. Iš Lietuvos išvykau 2008 metais pagal Vilniaus Universiteto studentų mainų programą: studijavau Monrealio mieste, prancūzakalbėje Kvebeko provincijoje, Kanadoje. Susiradau daug prancūzų draugų, pramokau kalbą, susižavėjau jų kultūra ir susidomėjau mokslu Prancūzijoje. Taip atsidūriau Paryžiuje, o vėliau – Lione.
– Ar lengvai pritapote prie naujos aplinkos? Gal kas atrodė neįprasta?
– Esu smalsi, tad visa tai, kas neįprasta, man buvo labai įdomu. Tiesa, kai kurie dalykai Prancūzijoje man atrodė nepraktiški. Pavyzdžiui, dvidešimtbalė vertinimo sistema mokslo įstaigose, žinant, kad dvidešimt balų yra absoliučiai nepasiekiamas pažymys, o geriausio studento balų vidurkis – šešiolika.
Nepraktiška pasirodė ir darbo užmokesčio sistema. Darbuotojas kas mėnesį gauna atlyginimą, neatskaičius mokesčių. Gegužės mėnesį pildoma paraiška ir sužinoma, kiek mokesčių už praėjusius metus reikia sumokėti. Sudėtinga, nes reikia kaupti lėšas būsimiems mokesčiams.
Maloniai nustebino, pavyzdžiui, „apprentissage“ mokymo planas universitetuose: siekdamas magistro laipsnio, studentas pusę mokslo metų studijuoja universitete, pusę dirba įmonėje pagal specialybę. Įmonė padengia jo mokslo išlaidas ir moka atlyginimą, o studentas gali savo naujas žinias pritaikyti praktiškai.
– Ką reikėtų žinoti jaunam žmogui, išvykstančiam studijuoti į Prancūziją?
– Prancūzijos švietimo sistema puiki, mokslas aukštosiose valstybinėse įstaigose nemokamas ir – daugeliu atveju – geros kokybės.
Prancūzijoje baigiau tarptautinio verslo magistratūros studijas. Įmonė, kurioje pagal specialybę dirbau dvi savaites per mėnesį, apmokėjo mano magistratūros studijas pagal „apprentissage“ principą. Šiuo metu, kaip minėjau, dirbu tarptautinėje telekomunikacijų bendrovėje „Orange“. Dirbti didelėje įmonėje įdomu, nuolat sutinku naujų žmonių iš viso pasaulio.
– Ar tenka bendrauti su Prancūzijos lietuvių bendruomene?
– Į Prancūzijos lietuvių bendruomenę kreipiausi vos tik atvykusi. Paryžiuje, kalvotame ir jaukiame Buttes Chaumont parke, lietuviai susirenka sekmadieniais, atsineša užkandžių ir visą popietę bendrauja, kartais ją užbaigia šv. mišiomis bažnyčioje. Man pirmas (ir dėl laiko trūkumo vienintelis) susitikimas su lietuvių bendruomene „padovanojo“ gerą draugę, lietuvaitę Eglę, studentę, ką tik atvykusią iš Vilniaus. Su ja bendraujame iki šiol.
– Kas rašoma įmonės laikraštyje apie Jus?
– Publikacija apie mane buvo parengta „Orange“ įmonės leidiniui. Straipsnis pristato mane, naują įmonės tarptautinės komandos narę, iš jiems įdomios ir mažai žinomos Europos šalies. O įmonės renginyje kolegoms pristačiau lietuvišką virtuvę, atsivežiau juodos duonos, silkės bei lietuviškos giros. Visiems buvo įdomi „rožinė“ sriuba, tad su kolegomis pasidalinau lietuviškų šaltibarščių receptu. Graudu, bet Lietuva (ypač Prancūzijos provincijoje) vis dar tapatinama su Rusija, tad atvėriau akis klausytojams, paneigdama daugybę mitų: Lietuvoje rašoma ne kirilica, bet lotyniškais rašmenimis, esame ne stačiatikiai ortodoksai, o katalikai, nekalbame rusiškai ir t. t. Žmones nustebino, kad lietuvių kalba yra seniausia išlikusi Europos kalba, teko net padainuoti lietuviškų lopšinių (juokiasi).
– Ko labiausiai pasigendate, būdama Prancūzijoje?
– Labiausiai pasiilgstu savo šeimos ir draugų. Nostalgiškai ilgiuosi ir lietuviško maisto: juodos duonos, varškės. Seniau labai ilgėdavausi lietuviško teatro, operos. Dabar, nebelikus jokio kalbos barjero, jau atrandu ir prancūziškąjį teatrą…
– Kaip sutiksite žiemos šventes – Šv. Kalėdas, Naujuosius metus?
– Kaip ir dauguma užsienyje gyvenančių žmonių, šventėms grįžtu į Plungę, pas tėvelius. Paryžiuje esame keturios geros draugės iš skirtingų šalių. Tai žiemos šventėms ir patraukiame į visus pasaulio kampelius: į Singapūrą, Kiniją, JAV bei Lietuvą.
– Ar skiriasi žiemos švenčių tradicijos?
– Mano nuomone, gražiausios – lietuviškos tradicijos. Prancūzai „suamerikonėję“, Kalėdos vis labiau primena tas iš Holivudo filmų. Kalėdų išvakarėse – didelis ir sotus stalas, kartais kokia antis ar kalakutas. O mūsų Kūčios juk tokios įdomios: 12 patiekalų, giesmės, paplotėlio dalybos, kūčiukai ir pan. Gyvendami Lietuvoje, neįvertiname, kokios ypatingos mūsų tradicijos.
– Kas Jums įspūdingiausia Prancūzijoje? Ar spėjote susipažinti su vyno gėrimo tradicijomis?
– Man prancūzai – galantiškiausi ir mandagiausi pasaulio žmonės. Visi jų „pardon“ ir „madam“ labai malonūs. Gerbti kitą žmogų, vadinti jį „mesje“, „madam“, nepaisant socialinio statuso ir amžiaus, yra gražu. Mandagumo gali būti per mažai, bet ne per daug. Labai patinka Prancūzijos virtuvė. Ketverius metus praleidus Prancūzijoje, man sunku įsivaizduoti gerus pietus be traškios duonos, įžanginio patiekalo prieš karštą, ir, žinoma, be taurės vyno. Nors nesu vyno ekspertė, galiu atskirti gerą nuo prasto. Mane savo žiniomis vis dar stebina prancūzai draugai. Akiratis plečiasi kas dieną. Šiemet, pirmus metus gyvendama Ronos-Alpių regiono sostinėje Lione tarp didžiausių šalies vynuogynų, turėsiu progą aplankyti vyndarius.
– Planuojate savo ateitį kurti ten, o gal grįšite į Lietuvą?
– Kol kas Prancūzijoje man labai gera, lepina šiltesnis klimatas, ranka pasiekiamos Alpės bei Viduržemio
jūra, puikus maistas ir kultūra. Mane supa nuostabūs žmonės, patinka mano veikla. Tad keletą metų dar planuoju pagyventi čia. Bet žinau, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu į Lietuvą.
– Ką reikėtų žinoti plungiškiams apie Prancūziją, laisvalaikio praleidimo, jaunimo susibūrimo vietas? Apie įsidarbinimo galimybes?
– Prancūzija – jaunimui labai draugiška šalis, išskyrus per dideles transporto kainas (ypač traukinių). Jaunimui visur taikomos nuolaidos. Europiečiams iki 25 metų suteikiama galimybė lankytis nemokamai beveik visuose muziejuose, pigūs (ir puikūs) viešieji baseinai, vis kur nors vyksta įdomių nemokamų renginių. Keliauti ir pažinti Prancūziją puiku, tačiau įsidarbinimo galimybės sudėtingos kaip ir visur Europoje: paprastam darbui dėl kalbos barjero , o išsilavinusiam žmogui pagal specialybę – dėl didelės konkurencijos.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Dana LUKAUSKIENĖ
